Laimingiausia diena gyvenime...gimė mūsų stebuklėlis!

Sveikos, neseniai tik prisijungiau prie „Mamyčių klubo“ ir nusprendžiau pasidalinti mūsų šeimos laimingiausios dienos įvykiais...Netveriu savame kailyje, tad apie nuostabią naujieną tiesiog norisi rėkti balsu. Vasario 9 dieną į pasaulį pasibeldė pats gražiausias sutvėrimas – mūsų mažoji Urtė...

Juk kūdikio verksmas – gražiausia daina,

Juk kūdikio džiaugsmas – mamos dovana

Ir nemigo naktys netenka reikšmės,

Kai lūpos dukrytės tau „mama“ šnibždės...

Žinai, mažyte, kai pirmą sykį išvydau tavo tėtį, nė neįtariau, kad jis gali būti toks atkaklus. Susipažinome labai tradiciškai, bendroje draugų kompanijoje, antrąją ŠV. Kalėdų dieną...

Apie rimtą, prasmingą draugystę, o juo labiau apie kažką panašaus į meilę, tąsyk nė mintis netoptelėjo, o tavo tėvelis jau tada kurpė planus apie tai, kaip mes neilgai trukus būsime kartu ir galėsime vadintis laiminga pora.

Tiesa, nemeluosiu... ir pati nelikau visiškai abejinga... Tą vakarą niekaip negalėjau nepastebėti žvitrių, išraiškingų ir labai labai gražių žalsvų jo akių... Draugei visą vakarą į ausį šnibždėjau, kad tos akys mane tiesiog liuliuoja. Nuo to pasisėdėjimo ir prasidėjo mūsų draugystė...

Viskas vyko žaibo greičiu – iš pradžių žaismingi pasimatymai, vėliau gyvenimas kartu, o galiausiai dvi žavios rožinės juostelės, kurios pranešė apie tai, jog visai netrukus galėsime prie krūtinės glausti tave, dukrytę.

Svarbiausia, jog kiekviena diena praleista su tavo tėveliu priminė pasaką, jaučiausi tokia saugi, tokia mylima ir laiminga.

Vasario 9-osios rytas, berods pusė aštuonių... lyg ir noriu ropštis iš lovos, bet prisimenu kiek daug pastangų pareikalauja kiekvienas toks rytinis ar naktinis išlipimas iš lovos su tokiu gan nemažu, standžiai pūpsančiu pilvuku.

Nutariu dar penkias minutes pasivartyti šiltuose pataluose... POKŠT! Na jau visai, nei gėdos nei sarmatos.. - alkūne stukteliu miegančiams SB į nugarą, - Miega ir nejaučia kaip orą gadina, - dar spėju pagalvoti ir jaučiu kaip kojas užlieja švelni šiluma.

Instinktyviai lyg kokia gazelė (deja, kūno proporcijos labiau priminė mamuto patelės) pašoku iš lovos ir veidą papuošia didžiulė šypsena: vandenys nubėgo! Mažyte, jau visai netrukus mes susitiksime!

Lyg ir reikėtų pradėti skaičiuoti sąrėmių dažnumą, tačiau dabar teįstengiu galvoti apie tai, jog turbūt jau šiandien ant rankų laikysiu ir karštai bučiuosiu savo mažytį stebuklėlį... Skausmas visiškai nestiprus, galvoju, ar čia tikrai jau veiksmas prasidėjo, nes buvau prisiskaičiau apie tai, kaip „saldūs“ sąrėmiai rakina kūną ar net atima žadą...

Visgi nuojauta kužda, jog reiki kelti savo brangiausiąjį.- Zuiki, jau gali po truputį keltis... - kreipiuosi į vyrelį.- Gerai, arbūziuk, eik miegot neblūdijus, - užsimiegojusiu balsu išlemena mano brangiausias.

- Gal visgi tu kelkis, man vandenys nubėgo – vėl kreipiuosi į jį ir priešais save pamatau dideles kaip vilko vyro akis. - Rimtai? - perklausia jis ir šokteli iš lovos. Ruošiamės į ligoninę. Dar sykį persižiūriu sukrautus daiktus (pati nesuvokiu, ko aš ten vis ieškau, juk krepšys dešimt sykių į dieną peržiūrimas ir papildomas jau nuo 37 nėštumo savaitės:) Viskas tvarkoje.

Priimamajame tenka laukti. Budintis gydytojas apžiūri kitą moterį. Vandenys vis dar laša, tad jaučiu kaip šlampa kelnių klešnės. Gerai, kad kelnės juodos, – pagalvoju, - žmonės bent jau kreivai nežiūrės į dėmę mano tarpukojy.

Apžiūra. Atsidarymas keturi cm. „Pusė velnio...“ – išlemenu, o mane jau siunčia į gimdyklą. Apsivelku savo naktinukus ir kartu su vyreliu dar mažai ką tesuprasdami sliukiname į gimdyklą. Matuoja lėlytės tonus, skausmelis vis stiprėja. Darosi sunku su prijungtu aparatu nugulėti lovoje.

Prašau brangiausiojo, kad pagaliau atkabintų tuos laidgalius nuo manęs ir aš galėčiau atsistoti. Vyras mane ramina. Kažkas skambina, o aš įsakmiai liepiu mesti telefoną pro langą, nes mane jau viskas nervina, mažiausiai noriu girdėti kažkieno burbčiojimus kitame telefono gale. Nuima tonų matuoklį, bandau stotis iš lovos, tačiau skausmas ne juokais rakina ir visgi lieku gulėti.

6 cm – gydytojo verdiktas, puikiai judame į priekį, – tarsteli jis. Laukiam...8 cm, judame link devynių, - kito patikrinimo metu išgirstu man jau išganingais tapusius gydytojo žodžius, nuteikiu save, jog kęsti liko labai nedaug.

Visgi tas laukimas ir skausmas veda iš proto. Vyras nebežino kuo man ir bepadėti, veju jį šalin, nes bet koks pakibinimas mane tiesiog siutina. Visgi vyras labai šauniai atlaiko mano išpuolius, apsimeta, jog nieko blogo negirdi ir toliau mane ramina.

Per tą skubą visai pamiršau apie tokį dalyką kaip epidūras, galvoju kaip dabar jausčiausi, jeigu laiku būčiau susigriebusi, vėl kaltę metu vyreliui, kad nepriminė apie šį gėrį laiku. Staiga pajaučiu nevaldomą norą stangdintis. Pakomanduoju mylimiausiajam, kad lėktų pas akušerę ir pasakytų, jog aš jau noriu stumti.

Girdžiu, kaip jis perduoda mano žodžius gydytojui ir akušerei. Sugūžėję į palatą jie vienas per kitą klausia kas yra.- Kas yra?!!! Kaku noriu! – per skausmą tesugebu išspausti iš savęs tą nelemtą frazę. - Gerai, vaikutis slenka gimdymo takais, dar truputį luktelk ir nestumk, – aiškina man akušerė.

Kaip aš galiu nestumt, višta tu, jeigu visiškai nevaldau savo kūno, o gal nori, kad aš tau ant lovos siurprizą nemenką palikčiau...– galvoje sukasi ne itin gražūs epitetai gerajai tetai. Gerai, kad tuo momentu nesugalvojau garsiai išreikšti savo minčių, matyt, po visko būčiau skradžiai žemėn prasmegus.

Dar kelios minutės veriančio skausmo ir jaučiu, jog transformuojama lova, gydytojas kelia mano kojas ant laikiklių, personalas rengiasi savo drabužiais, akušerė lenda man į tarpukojį, gydytojas duoda nurodymus.

Trys ilgi, skausmingi sąrėmiai, stiprus, daug jėgų reikalaujantis stūmimas ir girdžiu savo varlytės klyksmą. Akimis ieškau, kur nunešė besiblaškančią mano mažylę... Matau ją... Sveria, matuoja.. Taip noriu ją apkabinti ir priglausti prie savęs.

Tėveli, tai kada gimė dukrytė? – klausia gydytojas vyrelio (matyt, pakalbino, jog įsitikintų ar neteks imtis gaivinimo procedūrų. -Pusę šešių - drebančiu balsu išlemena mano brangusis ir pakšteli man į lūpas. Dukrytė jau man ant krūtinės, mažoji apžoriukė tik atsidūrusi ant pilvo jau ėmė irtis krūtinės link ir godžiai žiojosi ieškodama, kur galėtų pasistiprinti.

Vyrui liepė išeiti už durų, nes gimdymo metu mane šiek tiek kirpo, tad gydytojui teko užbaigti darbą – mane užlopyti. Jokio skausmo, jokio nemalonaus jausmo, tik begalinis džiaugsmas, jog glaudžiu tave, mano mažyte, mano gražuole... Gydytojas kažko manęs vis klausia, o aš tarsi skrajoju, nieko negirdžiu ir niekaip negaliu atitraukti nuo tavęs akių...

- Kokį stebuklą mudu sukūrėm... - kreipiuosi į vyrą. Jis tik pritariamai linkčioja galvą ir šypsosi. Vargšelis, puikiai laikosi - pagalvoju, - Ir jam dienelė šiandien ne iš lengviausių. Po kiek tais laiko mus perkelia į naujagimių skyrių. Vyras nesitraukia nuo mūsų dieną naktį.

Visą laiką būname visi trys, džiaugiamės vienas kitu, tėvelis nepaprastai man padeda, viskuo rūpinasi, nes po siuvimo aš tarsi neįgali...Dabar mes jau namie, euforija vis dar neapleidžia, grožimės tavimi ir vis dar negalime patikėti, jog šiltas ryšulėlis ramiai sau snaudžiantis šalia yra MŪSŲ. MŪSŲ mažoji dukrytė... MŪSŲ išlauktas stebuklėlis..