Ką tik "Mamyčių klubo" laidoje stebėjome stebuklą - vikšrelių virsmą drugeliais. Puiki edukacinė priemonė pasakojanti vaikams apie šių gyvūnų raidą, o vėliau leidžianti grožėtis įstabiais drugeliais.
Kartu su šių drugelių atstovais Lietuvoje "Janida" (www.janida.lt) norime vienai Mamyčių klubo gerbėjų šeimai įteikti šių drugelių rinkinį!
Iki ketvirtadienio, birželio 5 dienos vidurdienio, komentaruose papasakokite apie savo mylimiausią augintinį (arba svajonių augintinį) ir originaliausio atsakymo autorei padovanosime drugelių auginimo sodą kartu su 5 vikšreliais iš kurių per 15-20 dienų užsiauginsite drugelius.
Išsiritusiais drugeliais galėsite pasidžiaugti 3-4 dienas, o vėliau juos paleisti į laisvę!
Drugeliais rekomenduojama pasidžiaugti 4-5 dienas, o tada juos išleisti į laisvą arba jeigu įdėsite į savo sodą žydinčią gėlę vazonėlyje, galite sulaukti drugelių poravimosi ir kiaušinėlių. Jie tuomet gyvena maždaus mėnesį laiko. Drugeliai drąsūs, galite atsargiai juos laikyti rankose, suimti reikia kuo aukščiau kūnelio, kad nepažeistumėte sparnų.
Prisilieskime kartu prie tikro gamtos stebuklo!
kur rasti konkurso laimėtojus? 😀
as trumpai parasysiu 😀 svajoju tureti stora ryza katina kaip Garfildas 😀
Sveiki,
Nežinau kaip kiti, bet mes be galo mėgstame gyvūnus. Dukra vis parsineša namo tai kokią varlytę, kirminiuką ar dar ką nors. Bet kad aš vis neleidžiu jų laikyti namuose. Prieš kelias dienas ji parsinešė namo pagautą kopūstinį baltuką. Mes turime panašų indą į jūsų rodytą sodą. Taigi leidau jį paauginti. Paėmusi po kelių valandų ant rankų tą drugelį ji pastebėjo, kad pas jį nulaužtos dvi kojytės ir pažeistas sparnelis. Pamačiusi jūsų laidą apie drugelius ji maldaute maldavo:
- Mamyte, jeigu mes šio konkurso nelaimėsim, tai prašaunupirkit man tuo drugelius per gimtadienį.
Supratau, kad reikia būtinai parašyti jums, nes ji nuo ryto iki vakaro tik kartoja :
- Mama, ar jau parašei? Mama, ar jau parašei?
Mūsų drugelis numirė ir ji taip verkė, taip verkė... Mes nusprendėme, kad tą mirusį drugelį pasiliksime atsiminimui.
Aš tiesiog nežinau ką reikės daryti jei šio konkurso nelaimėsime!!!
P.S. Mano dukra sako, kad būtinai užaugusi turės gyvūnų prieglaudą kur bus gydomi sužeisti gyvūnai. O dabar jos didžiausia svajonė laimėti šį konkursą ir turėti drugelių kurie po to poruosis ir dės kiaušinius. Ačiū už tai, kad suprasite mus.🌷😀
Užaugau vienkiemyje. Visą vaikystę nuolat supo gyvūnai. Naminių buvo per maža... Nuolat namo parnesdavau įvairiausių padarėlių. Tikriausiai patys įsimintiniausi buvo žiurkiukai, juos radau melioracinio griovio krante. Susirinkau į glėbį ir parsinešiau namo. Keletą dienų pavyko juos išlaikyti slapta nuo tėvų. Dabar neįsivaizduoju kaip jie išgyveno, nes buvo visiškai mažuliukai, jiems įpildavau pieno ir viskas.
Praėjus kelioms dienoms mano "slaptieji augintiniai" buvo atrasti. Pradžioj labai išbarė tėvai, bet... Neišmetė mano augintinių, sugalvojo labai gražią atsisveikinimo ceremoniją. Ilgai aiškino kodėl laukiniai žiurkiukai negali augti namuose. Kai viskas buvo aptarta, "augintinius" sudėjom į gražią dėžutę ir vežėm po dideliu ąžuolu toli nuo namų, kad juos surastų mama žiurkė. Man tuo metu buvo labai ramu, kad jie bus saugūs 😀
Dabar jau pati turiu vaikų ir jiems nuolat pasakoju kodėl laukiniams gyvūnams geriau savo prigimtinėje vietoje. Vyresnėlis sūnus labai domisi kas vyksta gamtoje, kas kur gyvena.
Galimybė namuose užauginti drugelius ir paskui juos paleisti į laisvę būtų nepakatojama patirtis ir džiaugsmas!!!
Augintinių namie mes neturime, nes gyvename bute, kuris darosi vis ankštesnis ir ankštesnis...
Deimantė (beveik 7m.) labai labai svajoja apie šuniuką... 😀
Tačiau papasakosiu apie Deimantės kitokį augintinį. Tiesa, gana liūdna istorija. 😀 Tikriausiai, dėl žinių trūkumo.
Apie drugelio vystymosi stadijas, žinoma, Deimantė žino iš knygelių. Ir maždaug prieš porą savaičių namie prie sesės vežimėlio gulėjo žalias kirminas (matyt, parsinešėme iš pasivaikščiojimų gamtoje). Kadangi laikiau mažiausiąją sesę ant rankų, Deimantės paprašiau, kad paėmusi popierėlį tą kirminą išmestų...
Tačiau ji tą kirminą apgyvendino stiklainyje... Pridėjo lapų, vandens, atidarinėjo laikas nuo laiko, kad įleistų oro. Kelias dienas gyveno tas kirminas, tačiau, žinoma, iš jo neišsivystė drugelis.
Reiktų pasidomėti iš kokių vikšrų išsivyto tie drugeliai ir kokių sąlygų jiems reikia.
Deimantė, tiek laukdama, kada išvys drugelį, jau kitą dieną po kirmino apgyvendinimo stiklainyje, nupiešė drugelį... stiklainyje kaip jis turėtų atrodyti.. ir lapą, kuriuo maitinosi. Tie drugeliai jai dabar yra tai, kuo ŠIUO METU domisi 😀.
Prisegu jau neitin malonų (švelniai tariant) stiklainį ir piešinį 😀.
nuo mazu dienu labia mylejau ir megau visokius gyvunelius, bet deja tevai buvo nusprende neleisti jokio augintinio laikyti namuose. tai as susigalvodauvau visokiu nesamoniu kai pvz.; auginti buozgalvius vaikiskame kibirelyje, bet visi sie meginimai baigdavos nesekme ☹ bet pamate mano dideli uzsidegima tevai galiausiai pasidave ir leido auginti juru kiaulyte tai buvo nuostabiauses dalykas tuo metu, bet po penkeriu metu mano kiauliukas numire tad nuo to laiko pradejau svajoti kad busiu veterinare ir baigus dvylikta klase butent ir istojau I sia specialybe😀 dabar namuose pilna visokiu gyvuneliu net neisivaizduoju, kad galima savo vaikui kokio neleisti auginti 😀 tad turim dvi juru kiaulytes, suniuka, zuvyciu... 😀
Namuose augintinio neturim, nors ir labai patinka gyvuneliai.. Lauke labiausiai patinka vabalai, sraiges ...
labai norejau laimet sy drugeliu komplekta,nes mano vyresnelis dievina drugelius
Drugelių auginimo idėja taip sužavėjo, kad net paskatino prisijungti prie Mamyčių klubo ir pabandyti laimėti konkursą! O pradėsiu savo pasakojimą nuo to, kad augintinių gali buti visokių: išsvajotų, gražių, šokuojančių, lekuojančių, ropojančių, miauksinčių, meilių...kartais gal ir piktų.. o mes turėjome NETIKĖTĄ augintinį. Kartą vos prašvitus pripuolėm prie langų, nes iš mūsų galinio kiemelio sklido toks karksėjimas, kad toliau miegoti buvo tiesiog neįmanoma. Labai greitai paaiškėjo ir šito karksėjimo priežastis. Tarp nepjautų žolių aukštyn vis šokčiojo kažkoks juodas padaras. O kiemą juosianti tvora buvo nutūpta didžiulių juodų paukščiu, kurie karksėjo taip garsiai ir grėsmingai, kad kurį laiką bijojome ten įžengti. Vos pajudėjus link juodojo svečio, kuris niekaip negalėjo pakilti, kiti jo draugai imdavo skraidyti aplink ir kartais atrodydavo, kad tuoj pat puls žmogų. Todėl dukrytėms gelbėjimo operaciją leidau stebėti per langą, o mes su vyru pabandėme atsargiai nueiti iki kiemelio galo. O ten tupėjo išsigandęs jaunas kranklys, juodas kaip anglis, skvarbiomis akutėmis. Parsinešę namo jį apžiūrėjome - sparnai buvo sveiki ir paukštis neatrodė sužeistas. Nutarėme, kad greičiausiai jis bus vos pradėjęs skraidyti, galbūt nesėkmingai nusileidęs aukštose žolėse, pavargęs ir tiesiog dabar negalintis pakilti. Leidome jam keletą valandų pailsėti didžiulėje kartoninėje dėžėje ir vakarop jį iš ten išleidome. Visą dieną aplink skraidę jo draugai tuoj pat vėl sutūpė ant tvorų. Kadangi matėsi, jog mūsų sugautam paukščiui sunku pakilti nuo žemės bandėme jam padėti užtupdydami ant šluotkočio. Bet paskrisdavo jis tik metrą ar du ir vėl nevėkšliškai šlepteldavo ant žemės. Nutarėme leisti jam sustiprėti keletą dienų pas mus ir tuomet vėl bandyti išleisti į laisvę. Pasidomėjome kaip maitinti ir pagirdyti paukštį. Dieną palikdavome lauke, toje pačioje kartoninėje dėžėje. Vietoje dangčio naudojome groteles iš mūsų viryklės 😀 o nakčiai, kad nesuėstų katės, įsinešdavome į vidų. Nuolat stebėjau situaciją lauke - kranklio giminaičiai visuomet būdavo šalia. Ir jei mūsų augintinis išleisdavo nors menkiausią "kar", tuoj keli didžiuliai juoduliai nutūpdavo kažkur šalia. Tai nebuvo varnos ar kuosos. Tai buvo dudiuliai juodi krankliai. Dukrytės buvo supažindintos su mūsų nauju augintiniu, tačiau stengėmės jo nedaryti "naminio" ir vis aiškinome, kaip jis turės išskristi pas savo šeimą. Įdomu tai, kad mūsų kranklys nebijojo nei mūsų šuns, nei mūsų pačių ir gana jaukiai jautėsi namuose. Vis tik mes buvo labai laimingi kai po keleto dienų jam pačiam pavyko užskristi ant tvoros. Paskui matėme, kaip pamažu jis užsikeberojo ant kaimynų daržinės stogelio, galiausiai užskrido ant namo stogo ir dingo mums iš akių. Noriu tikėti, kad jis ir dabar kažkur gyvena laisvas ir laimingas. Grįžo pas savo šeimą, kuri taip akylai jį saugojo visas tas dienas.
Mano šuniukas Mikutis . Jis mažas šuniukas ir toks mielas.Aš labai jį myliu . Aš jį vadinu savo broliuku.Nevieną kartą į namao laiptinę buvo užsukęs drugelis aš jį išlesdavau pro langą o jai sužeistas tai kol pagis palaikydavau namie ir paleisdavau.
Aš taip norėčiau auginti drugelius tai mano svajonė.Nekarta prašiau mamos ,kad galėčiau auginti,bet vis suprasdavau ,kad taip negalima nes drugelems reikia laisvės.Labai tikiuosi , kad laimėsiu šitą konkursą ir galėsiu auginti drugelius ir įgyvendidnti svajonę.😀
Šio ryto "mamos dirbtuvėles" tiesiog valgyte valgiau! Kai vyras nešiojo ant rankų Godytę, net aiktelėjo pamatęs, kaip buvau prilipusi prie ekrano ir stebėjau reportažą apie drugelius. Pamačiusi, kad jie mane stebi, tariau: MAN JŲ REIKIA. Pati, kaip mažas vaikas, jau atradau vietą jiems auginti! o koks džiaugsmas būtų drugelisu tyrinėti pusmetinei Godutei 😀
Iš tiesų, kalbant apie augintinius... Augau su persų egzotu Simba. Tai buvo pirmasis mano katinas, mūsų namuose augęs 6 metus. Jis buvo tikras liūtas karalius, o tikrasis ir pilnateisis šeimininkas - mano tėtis. Nors su mama nerdavomės iš kailio, kaip jį pamyluoti, tačiau jis paklusdavo tik tėčiui, o mums ir įdrėksdavo, ir paskui basas kojas palakstydavo 😀
Taigi, Simba buvo mūsų pats tikrasis šeimos narys iki skaudžios ligos, kuri jį pakirto. Vieną dieną mūsų mažius ėmė nenumaldomai gerti vandenį - iš vazų, iš po čiaupo, iš stiklinių... Liovėsi valgęs, nuvežėme pas veterinarą, o šis konstatavo: "Simbai cukrinis diabetas". Variantai buvo keli: kelis mėnesius tris kartus į dieną leisti vaistus ir taip palaikyti gyvybę, kol ji pati užges arba atiduoti profesionalams užmigdyti. Pasirinkome pastarąjį variantą. Pamenu tą rytą, kai tėvai mane vežė į mokyklą, o krepšyje į paskutiniąją kelionę važiavo Simba... Pabučiavau jį leisgyvį ir nubėgau į mokyklą... O tėvai atidavė jį veterinarui. Sakė, kad visada akyse jiems išliks gražios rudos akys, nors, tiesa, visiškai bejėgės, pavargusios ir nebenorinčioms gyventi...
Tokia tat mano patirtis, susijusi su augintiniais. Nors ir po to, kai Simba "išėjo", ilgai verkėme su mama ir tėčiu, tačiau tas praradimas mane išmokė ne šitaip besąlygiškai prisirišti prie mus supančios aplinkos, nes, deja, niekada nežinai, kada gali pasitraukti patys brangiausi...
sveiki, na mes vabaliuku myletojai 😀. Namie auginame madagaskaro tarakona ir svirpliukus, kurie labai maloniai svirpia ir namie visada turime gamtos muzikos. pries pora metu auginome kelis maldininkus, viena parsivezta, o kita issiritusi jau pas mus. Tas kuris issirito buvo toks maziukas, kad ilgai sukome galva kaip ji pamaitinti, kol nesumasteme uzsiveisti drozofilu, tu mazyciu musyciu, kad musu mazylis galetu pamedzioti ir pasisotinti.
o drugeliu namie turime labai daug 😀, tik jie "gyvena" kaip dekoracijos ant gelyciu, ant sienos, ant lango ir netgi tuolete. Tad tikrai butu smagi patirtis ir begalinis grozis juos tureti kaip augintinius.....
Mano dukrytė Ugnė,kuriai dabar 4 metukai,labai viskuo domisi.Kadangi gyvename kaime,tai visos įdomybės ravint daržą.Radusi slieką pradėjo klausinėt ar jis turi dantukus,kai sužinojo,kad ne-tada paėmė į rankas ir pradėjo ieškoti jam draugų.Susirado kokius tris,tada pasidėjo į duobute po pavėsine ir prižadėjo ateiti ryte.Bet ryte deja jų jau nebebuvo...Todėl norėtumėme šio drugelių auginimo rinkinuko,kad galėtumėm ilgiau pasidžiaugt gyvūnėliais.
Mes auginame sliekus. Auginame juos stiklainija. Maitiname darzoviu likuciais. Esame truputi savanaudiski, nes uzaugusius sliekiukus naudojam zvejybai. Bet kad ir kaip liudna atsisveikinti su senaisiais sliekais, nuostabus pojuciai uzklumpa kai randi mazuju siuliuku (taip vadinam slieku kudikius). Butu puikus nuotikis auginti drugeli, nes pradzioja juk ir buna kirminelis, o virsta tokiu groziu. Svarbiausia tai, kad tai butu be jokios naudos, tik meile...
Musu vyrenysis sunelis Dominykas (6 metai) tikras gamtos vaikas! Jis nuolat tyrineja visokius vabaliukus, varliukus, sraiges ir t.t. Teko namie auginti boruzeles, vorus, muses, varles, sliekus, dideles ir mazas sraiges ir... net simtakoju 😀 Na...drugeliu dar neturejome. Gal pats laikas? 😉
Sveiki, auginu pusntrų metų sūnelį labiausiai jam patinka šuniukai, sėdėdamas vežimėlyje pamatęs gyvūną, nesvarbu ar katę ar šuniuką sako "au" nors gimineje yra ir katyčių, tačiau jam visi yra "au" todėl ir noretume šuniuko , labiausiai tai haskio reiks prašyti tėčio 😉
as svajoju apie voro auginima (nors labai bijau paimti i rankas), taipogi isbandyti auginti koki nors dzieza, stebeti jo gyvenima nuo maziuko iki tokio dydzio kai jau su savo uodega galetu kamnors trinktelti 😀 bet kai bijau tai tik ir lieka svajone. 😀 kazkada bandziau auginti pasigavus is kiemo varle, gavau rekti nuo mamos, ne tik uz varle, bet ir prigaudytus vabalus ir sugabentus namo, ir mano mamai nelabai tada rupejo pasiteisinimas, jog varlytei reik valgyt 😀