Tai, kad šiandieninio vaiko norai yra dideli, žino visi tėvai. O apie ką svajodavo mūsų seneliai, kai buvo maži vaikai? Klausiame Vilniaus etninės veiklos centro vyriausiosios edukacijos koordinatorės Marijos Liugienės.
Dovanėlės vaikams seniau būdavo labai kuklios: riešutų saujelė, vienas, kitas saldainis ar koks pyragaitis. Anksčiau labiau vertindavo ne materialias, o dvasines dovanas.
Prieš Šv. Kalėdas žmones lankydavo kalėdodamas kunigas. Jis paklausdavo vaikų, ar šie moka poterių, ar gerai elgiasi, klauso mamytės. Tada už gerą elgesį apdalindavo vaikus saldainiais, palaimindavo.
Iš savo vaikystės pamenu sakant, kad jei neklausysim tėvų ar nemokėsime poterių, atvažiavęs kunigas pavoš po kubilu. Tai atrodydavo didelė bausmė, nes visi norėdavo gauti kunigo palaiminimą ir saldainį.
Mokyklose vaikai keisdavosi laiškučiais – palinkėjimais, apie kuriuos buvo sakoma: „Nekišk nagučių iki Kūčių“ arba „Jei anksčiau pažiūrėsi, kiškio ausis turėsi“. Prisirinkdavome daug tokių draugų rašytų laiškučių. Kadangi Šventų Kūčių ir Kalėdų laikas yra stebuklingas, kai pildosi visi linkėjimai, po šventinės vakarienės atplėšdavome ir skaitydavome laiškučius.
Juose būdavo ne tik linkėjimų, bet ir taktiškų pastebėjimų, ko iš tavęs tikisi draugai kitąmet. Pavyzdžiui, „Aš su tavimi draugaučiau, jei tu būtum ne toks didelis plepys“ arba užuomina į tvarkingumą, gerą mokymąsi. Tokie palinkėjimai iš draugų kartais net veiksmingesni už gautus iš tėvų būdavo.
Taigi, anksčiau kalėdinės dovanos vaikams būdavo labiau dvasinės, o ne apčiuopiamos.
