Kalėdos – tai laikas, kada leidi sau sustoti ir apsidairyti aplink: pabaigti bent dalį darbų, įvertinti, ką nuveikei per praėjusius metus, pasidžiaugti buvimu kartu su šeima ir artimaisiais.
Belaukiant šių jaukių žiemos švenčių, keletą klausimų apie Kalėdų prasmę uždavėme trims skirtingų profesijų atstovams: Vytauto Didžiojo universiteto Kultūros studijų ir etnologijos katedros vedėjai doc. dr. Laimai Anglickienei, mons. doc. dr. Artūrui Jagelavičiui ir biomedicinos mokslų daktarui Aidui Perminui.
Dr. A. Perminas: „Kūčios ir Kalėdos – vidinė žmogaus būsena"
Kaip racionaliai susidoroti su šventiniu stresu ir kas daugiausiai nuo to kenčia?
Bet kokia šventė yra pokytis gyvenime, o visi pokyčiai kelia stresą, nes reikia prie jų prisitaikyti. Nuo visuotinio šventimo pabėgti sunku. Ko gero paprasčiausias būdas išgyventi šį laikotarpį – turėti šventę savyje, pasistengti atrasti vidinę jos prasmę ir neskubant tuo mėgautis.
Tai gali būti galimybė pabendrauti su artimaisiais, padaryti šventę kitiems ar pabūti su savimi. Svarbu, kad tai būtų ne primestas įsipareigojimas švęsti, bet tikras vidinis asmeninis santykis su tuo, kas vyksta.
Šiuo periodu sunkiausia žmonėms, kurie mato besilinksminančius aplinkinius, bet nesijaučia tos linksmybės dalimi. Pradeda atrodyti, kad kiti turi draugų, yra laimingi, nerūpestingi, o manyje viskas priešingai – man liūdna ir pikta. Visuotinis šventimas tik padidina vienišo žmogaus vienatvę, jis dar ryškiau pajaučia atstumą tarp savęs ir kitų. Kita vertus, visi mes viename ar kitame gyvenimo etape jaučiamės vieniši, atskirti, nepriklausantys visuotinei šventei.
Ką atskleidžia dovanos?
Santykį su asmeniu, kuriam konkreti dovana dovanojama. Dovanomis galima nupirkti, papirkti, išsipirkti. Tai dovanos, už kurias tikimasi kokios nors naudos sau: dėmesio, pagyrimo, atleidimo ar pan. Kartais dovanojama, nes reikia kažką padovanoti, nes taip priimta ir dovana neturi jokios gilesnės prasmės, tai pirmas po ranka papuolęs daiktas.
Turbūt pačios geriausios dovanos – tos, kurios atsirado galvojant apie kitą žmogų. Jos ramios ir lėtos, atsirandančios iš gilaus kito žmogaus supratimo. Tai, ko gero, buvimo kartu dalis.
Kiek šventumo liko dabarties Kalėdose?
Šventumo lieka tiek, kiek žmonės jo įdeda. Paviršiuje matosi komercinė Kalėdų pusė: tai mėnesį trunkanti triukšminga šventė. Kartais tai erzina, to triukšmo gali būti per daug.
Kita vertus, Kūčios ir Kalėdos yra vidinė žmogaus būsena, susikaupimas, grįžimas į nuo vaikystės svarbias tradicijas. Manau, kad, nepriklausomai nuo išorinio šurmulio, žmonės išlaiko tikrąją šių švenčių prasmę.
Mons. A. Jagelavičius: „Kalėdos tikrai yra stebuklų metas"
Dažnas tiki ar nori tikėti, kad kalėdinis laikotarpis – stebuklų metas. Kaip manote, kodėl taip yra?
Kalėdos tikrai yra stebuklų metas. Pirmiausia todėl, kad susitaikome tarpusavyje ir su Dievu, stengiamės ir vėl nuoširdžiai pažvelgti vieni kitiems į akis. Tai didelis stebuklas, ypač tiems, kurie galbūt ilgus mėnesius pykosi ir atleisti vienas kitam negalėjo.
Antra: kada apsikeičiame dovanėlėmis, tomis meilės ir dėmesio vienas kitam apraiškomis, vyksta draugystės atnaujinimo stebuklas. O vaikams viskas stebuklinga: ir kalėdinė eglutė, ir Kūčių vakaras, ir bažnyčioje šviečianti paslaptinga Prakartėlė.
Krikščionims adventas – rimties ir susikaupimo laikotarpis. Tačiau kodėl tokių nuostabių švenčių negalima laukti džiaugsmingai?
Advento metu laukdami Mesijo Jėzaus Kristaus atėjimo, katalikai atidžiai ruošia Jam kelią į savo širdį per Atgailos (Susitaikymo) sakramentą. Stačiatikiai ir katalikai Kristaus Gimimo šventę pasitinka pasninkaudami, apmąstydami savo gyvenimo prasmę.
Gera išpažintis ir pastangos atsikratyti savo ydų ir silpnybių atneša sielon didelę ramybę ir dvasinį džiaugsmą – to pilnai pakanka kalėdiniam dvasiniam džiaugsmui išlaikyti. Triukšmingas šventimas neretai pavirstų tik eiliniu nesukultūrintu lėbavimu, kuriame prarandama tikroji Kalėdų prasmė. Nepaverskime Kristaus Gimimo šventės vien tik dovanų pirkimo bumu.
Kaip šiuo laikotarpiu nepatartumėte elgtis?
Katalikų Bažnyčia savo nariams pataria susilaikyti nuo triukšmingų pasilinksminimų, nepiktnaudžiauti maitinantis. Nepaverskime Kristaus Gimimo šventės vien tik dovanų pirkimo bumu.
Ką pasakytumėte žmonėms, netikintiems Kalėdų Seneliu?
Kiekvienas galime tapti paslaptingu Kalėdų Seneliu ir padaryti kitam Kalėdų Stebuklą. Juk tam net nereikia persirengti. Tereikia tik paslaptingai kažkam kalėdinę dovanėlę pateikti. Čia prisiminiau anekdotą: "Gerbiama redakcija! Prašau, atsakykite man, ar vis tik yra Kalėdų Senelis, ar jo nėra? Nes mama sako, kad jis yra, tačiau žmona juokiasi iš manęs."
Dr. Laima Anglickienė: „Sakraliu metu pasirodę ženklai ar ištarti žodžiai turi magišką galią"
Eglutė šiandien – neatsiejamas Kalėdų švenčių atributas, tačiau tradicija ją puošti ne tokia ir sena. Kaip ir iš kur ji atkeliavo?
Rašytiniuose šaltiniuose eglutės puošimas minimas dar XVI a., vėliau paprotys paplito ir kituose kraštuose. XIX a. jos statytos daugelyje Europos miestų - aikštėse, bažnyčiose, mokyklose, o po namuose papuoštomis eglutėmis imta dėti ir dovanėles. Lietuvoje XX a. pradžioje eglutes pradėjo puošti mokyklos, iš kur šis paprotys persikėlė ir į namus.
Pradžioje eglutės puoštos obuoliais, sausainiais, saldainiais, šiaudiniais dirbiniais, vėliau atsirado ir stikliniai, plastmasiniai ir iš kitokių medžiagų pagaminti žaisliukai. O puošiama eglutė buvo Kūčių dieną, ne taip kaip dabar.
Ką simbolizuoja kalėdinė eglutė?
Eglutė Kalėdų šventei pasirinkta dėl to, kad tai visžalis medis, simbolizuojantis gyvybę. Bažnyčia aiškina, kad eglutė simbolizuoja Kristų, o jos amžinas žaliavimas - amžinojo gyvenimo viltį. Eglutė atneša į mūsų namus ne tik kalėdinę nuotaiką, bet ir malonų miško kvapą.
Kodėl burtai ir spėjimai kalėdiniu laikotarpiu tampa tokie įtaigūs ir taiklūs?
Per visas šventes daug dėmesio buvo skiriama burtams ir įvairioms maginėms praktikoms. Buvo tikima, kad sakraliu metu pasirodę ženklai, atlikti veiksmai, ištarti žodžiai turi magišką galią. Todėl ir per Kūčias seniau buvo spėjamas būsimas oras, derlius, gyvulių prieauglis, o daugiausiai dėmesio skiriama vedybiniams burtams. Šiandien burtais tikima jau retai, bet nuoširdus šeimos nario ar draugo ištartas palinkėjimas irgi ne tik pamalonina, bet ir įžiebia viltį ir norą, kad jis išsipildytų.
Kokius burtus galėtumėte rekomenduoti?
Norėčiau pasiūlyti atlikti pačius įvairiausius vedybinius burtus: paėmus į saują skaičiuoti kūčiukus, riešutus (lyginis jų skaičius prognozuos vedybas), pabandyti įžiūrėti kokius nors ženklus vandenyje, į kurį lašinamas vaškas. Burtų atlikimas net ir jais netikintiems gali būti labai smagus ir linksmas žaidimas, paįvairinsiantis bet kokios šeimos pasisėdėjimą su skaniaisiais mūsų Kūčių patiekalais. O tikintiems burtais galiu pasakyti – labai kuo nors tikint, išsipildo visi norai ir troškimai.
Linksmų švenčių!
