Užduoti klausimą bet kuriam specialistui įvairiais klausimais galite rašydami redakcijos e-paštu: redakcija@mamyciuklubas.lt
Elenyte:
Viskas prasidėjo įpusėjus vasarai. Saulė, karštis, naktį škvalas, audra, žaibas, griaustinis. Klimatas keičiasi aukštyn kojom. Vis daugėja tų stichijų. Ir mane tai gąsdina. O dar buvau apie majų kalendorių prisiskaičius.
Kai tik vakaras, vaikas užmiega, mane aplanko blogos mintys. Pradedu įsivaizduot viesulus, žodžiu, visokiausias stichijas. Labai bijau dėl vaiko, galvoju, kad jis dar per mažas tai patirti, kad jis nori gyventi. Galvoju, kaip ji išgelbėti.
Galvoju, kas būtų, jeigu būtų. Ne vieną vakarą praleidau ašarodama, kai buvo pas mus tos audros.
Anksčiau apie tai negalvodavau, tik sapnuodavau pasaulio pabaigas. Porą kartų iš eilės sapnavau, kad stoviu ant krašto ir laukiu, nes artėja didelė banga, kurį užpils visą pasaulį. Po to dar ….jūra, daug žmonių, žinau, kad jūra kils, ir bėgu pasislėpti į namelį.
Dar sapnuojau, kad kažkas atskrenda mus sunaikinti, sprogdina, žmonės dega. Jau senokai sapnavau pasaulio pabaigą, bet užtat apie tai galvoju, o jei dar ir oras blogas, tai išvis depresija.
Nežinau, kaip man nusiraminti, bandau galvoti į gerą pusę, bet ne visada pavyksta. Labai bijau dėl vaiko. Kartais pati savęs bijau...
Komentuoja psichologė Vika Aniulienė:
Sveikutės mamytės,
Jau nėštumo metu laukiantis ir pagimdžius motina gamta taip jau sutvarkė mūsų organizmą, jog mes, mamos, pradedame mąstyti globaliai: uraganai, žemės drebėjimai, potvyniai ar net pasaulio pabaiga atrodo ranka pasiekiama.
O pagalvokite, kai buvote 17-18 metų amžiaus, kaip žiūrėjot į tas "artėjančias " problemas.
Dar mums atsiranda jausmas apgint, saugot ir globot visus nuskriaustus vaikus, čia irgi taip motinėlė gamta sudėliojo, kad nė vienas vaikas neliktų be priežiūros...
Tuos jausmus galima nuslopinti: kažkokia veikla, kitomis problemomis ar rūpesčiais arba galima surengti akciją – surinkti vaikiškus drabužėlius ir žaislus iš visų, kam jie jau nebereikalingi ir nuvežt į globos namus, pradėt globot vaiką.
Tam visai nebūtini vaikų namai, šalia mūsų pilna nuskriaustų, tėvų pamirštų vaikų, kurie jau senai neragavę šilto maisto...
Kaip elgtis su tomis mintimis: ar jas vyti, ar imtis kažkokios veiklos – kiekvieno asmeninis reikalas, turbūt reikia atsisukt į save ir sau pasakyt: "Gerai, potencialo turiu. O kas dabar? Ką aš noriu daryt su tomis mintimis ir kokiu budu tai padaryt?"
Užduoti klausimus mūsų psichologei Vikai galite ir Mamyčių klubo forumo rubrikoje "Klausk psichologo".
