Šv.Kalėdos jau čia pat...ruošiamės, puošiamės, ieškome dovanėlių, juk kas gi kitas jas padės po eglute...Hmm, tiesa, juk dar Kalėdų senelis :) Tačiau kažkas iš vyresniųjų, pavyzdžiui, ima mažyliui ir pasako, kad jo visai nėra. Kaip elgtis tuomet? O kokių dovanėlių ieškoti - lavinančių ar tai, ko nori vaikas? Į ką atsižvelgti renkant dovanas vaikams ir pan.
Šie ir kitokie šventiniai klausimai iškyla turbūt ne vienai šeimai, auginančiai vaikučius. Todėl nutarėme pasikviesti mūsų mylimą psichologę Sonatą Vizgaudienę ir apie tai kartu pakalbėti čia, Mamyčių klubo portale.
Online kalėdinė tema „Mama, ar Kalėdų senelis tikras?
Visi atsakymai prieš šventes su psichologe Sonata Vizgaudiene!
http://tevystespsichologija.lt
Kaip vyks online pokalbis?
Jūs rašote klausimus komentaruose po šiuo straipsniu, o psichologė į juos atsako sutartą dieną.
Kur rasite atsakymus?
Jie bus čia, komentaruose, po šiuo straipsniu. Vėliau visus atsakymus apibendrinsime atskiruose straipsniuose.
Švenčių proga taip pat linkiu kuo daugiau mažų kalėdinių stebuklų, kuriuos išpildo nuoširdi artimųjų meilė vieni kitiems.
Ačiū psichologei Sonatai už šį prieškalėdinį laiką, kurį mums skyrė! Visus atsakymus apibendrinsime ir parašysime atskirame kalėdiniame straipsnyje 😀 Gražių ir šiltų švenčių!
Ačiū už klausimus. Ir pabaigai...
Tėveliams kuriant vaikams kalėdinę dvasią verta atsigręžti ir į save, prisiminti savo vaikystės Kalėdas, kaip švęsdavote, apie ką svajodavote, galbūt kažkuo labai nusivildavote, kaip jausdavotės švenčių metu? Tada pasidarys aiškiau, kodėl švenčių metu elgiatės taip, o ne kitaip. Galbūt norėdami vaikus apipilti dovanomis, patys jų negaudavote ir taip stengiatės per savo vaikus išgyventi Kalėdų stebuklą. O galbūt dovanų pirkimas ir dovanojimas jus labai vargina ir nekelia jokio džiaugsmo. Kodėl taip yra? Pažinus save, bus lengviau kurti savo šeimos Kalėdų šventės tradicijas ir pajusti tikrą šventinę dvasią.
Bet kokiu atveju, Kalėdų šventė yra ypatinga, mus moko gerumo, supratingumo, atjautos kitam ir įsiklausymo į artimą. Vaikai nuoširdžiai džiaugiasi gražia ir stebuklinga šventės atmosfera, o ypatingai tai įvertins užaugę. Svarbu nepersistengti, nepervargti ir patirti šventinį džiaugsmą.
O dėl Kalėdų Senelio realumo geriausia labai neišgyventi. Vaikams – tai nuostabi paslaptis, kurią įminę, jie nepasijaučia taip prastai, kaip mes galime tikėtis. Didesni vaikai yra pajėgūs įvertinti tėvų pastangas ir pasidžiaugti jų dovanomis, žinodami, kad jas dovanoja suaugusieji. Taip jie tik pajunta mūsų dėmesį ir meilę.
Visi vaikai (maždaug iki 7 – 8 metų; vėliau jie pradeda mokytis mąstyti abstrakčiai ir stebuklo iliuzija dingsta) išgyvena etapą, kai nuoširdžiai tiki stebuklais. Stebuklingų daiktų turėjimas – svajonių viršūnė. Juk vaikai labai kūrybingi, kiek jie stebuklų galėtų padaryti su tokia lazdele. Ir jei kas gali tokią dovaną padovanoti – tai tik stebuklingas Kalėdų Senelis. Geriau tėveliams nesureikšminti to nusiminimo dėl to, kad Kalėdų Senelis nepadovanoja stebuklingos dovanos. Tiesiog išklausyti vaiką, pabūti su juo tą nusivylimo akimirką. Ir mažiau stengtis kažkaip pateisinti šią situaciją. Vaikai dažniausiai patys randa atsakymus į panašius klausimus, bet, aišku, iš tėvelių tikisi tiesiog palaikymo ir supratimo („Suprantu, kad nusiminei, bet, matyt, Kalėdų Senelis galėjo padovanoti būtent tokią dovaną“ ar pan.). Paprastai vaikai lengvai susitaiko ir pamąstę gana džiaugsmingai priima realią dovaną.
Nepagrįsti grasinimai – vienas prasčiausių auklėjimo metodų. Juk daugelis tėvelių tikrai neįvykdo tokių grasinimų, kaip „negausi kalėdinės dovanos“, „nešvęsi gimtadienio“, „nevažiuosi atostogų“ ir pan. Užtenka, kad vaikai tai suprastų ir tada jūsų autoritetas atžalų akyse gerokai sumenksta. Tokie grasinimai padaro daugiau žalos nei naudos, nes vaikai supranta, jog tėvų teiginiai nieko nereiškia. Artėjant šventėms, susidūrus su nepageidaujamu vaikų elgesiu, ypač norisi pagrasinti Kalėdų Senelio neatėjimu, bet tikrai susilaikykite ir skirkite tik tokias nuobaudas, kurias įvykdysite, jos turi būti mažesnės ir realesnės.
Kuo daugiau kalėdinių personažų tėveliai įveda, tuo darosi sudėtingiau suvaldyti visą situaciją. Todėl prieš kurdami savo kalėdinę pasaką, gerai pamąstykite, kad ji vėliau nesukeltų papildomų rūpestėlių. Kalėdų senelį žino visi, o štai Nykštukai – labai individualu. Norėdami nepapulti į tokias situacijas, geriau papildomas kasdienes adventines dovanėles dovanokite nuo savęs (ir vaikai tikrai tuo labai džiaugsis, kad tėveliai juos taip pamalonina). O konkrečiu atveju tikrai verta leisti pačiai dukrai sumąstyti, kodėl jai dovanėles Nykštukai dovanoja, o draugams – ne. Aiškindami patys galite dar daugiau viską supainioti.
Kalbant apie dovanas, maniškė jau kelinti metai visuomet užsiprašo - burtų lazdelės - TIKROS 😀 Gudri mergaitė, nes sako, kad turėdama tokią galės lazdelės paprašyti ko nori. O aš vis raginu kad laiške seneliui paprašytų dar ko norėtų, ne tik tikros burtų lazdelės 😀 Ji parašo ir vis tikisi, kad gaus tikrą, o ne šiaip. Ir kaskart gavusi kitą dovaną ne tiek kad nusimena, bet lyg ir nusivilia Kalėdų seneliu - kaip jis toks stebukladarys negali jos gauti. Gal, sakau neturi, bandau visaip su ja išsiaiškinti, kalbuosi jau su paaugusia (8 m.) kad gali ir taip gauti ko panorėjusi - juk viskas yra jos galvelėje...žodžiu bandau visais būdais išsisukti, kad tik nenusimintų 😀 Kaip teisingai šiuo atveju kalbėti su dukra?
Dėl Kalėdinių dovanų gausos turėtų spręsti patys tėveliai. Bet aš nelabai protingai sugalvoju, kaip Kalėdines dovanas galima apriboti. Nebent iš anksto sukontaktuoti su visa gimine ir susitarti. Savo anūkus myli seneliai, tetos bei dėdės taip pat labai nori kažką padovanoti ir kaip galėtume jiems tai uždrausti. Negi mes norėtume, kad kažkas mums uždraustų dovanoti dovanas, pavyzdžiui, gimtadienio proga, kad nebūtų per daug. Aš labai suprantu jūsų rūpestį, kad vaikai pertekę dovanų jų nebegali tinkamai įvertinti. Tai galbūt čia mums verta pasistengti mokyti vaikus įvertinti kiekvieną dovaną, jas kartu apžiūrėti, pasikalbėti, kaip ją bus galima panaudoti, kur tvarkingai laikyti. Jei vaikai dar mažiukai, galima po kiek laiko paslėpti keletą dovanų ir ištraukti metų viduryje – vaikai patiria nemažai džiaugsmo atradę žaislus iš naujo. O jei namuose žaislų atsiranda gerokai per daug, juk galima su vaiku nuspręsti, kam jų gali labai reikėti ir juos tiesiog padovanoti, paaukoti. Svarbiausia, kad vaikai išmoktų tinkamai elgtis su daiktais, o ne laužytų ir mėtytų kur papuola, tada jų gausos problema turėtų sumažėti. Keletą kartų per metus padaroma žaislų revizija (kartu peržiūrėti žaislus ir nebenaudojamus atiduoti), paskatintų vaikus apmąstyti, ko jiems tikrai reikia, pratintų prie tvarkos.
Jei vaikas gauna no tokią dovaną, kurios tikėjosi, tėveliams tenka pasitelkti savo sumanumą. Paprastai užtenka nesudėtingų paaiškinimų (bet jie būtini) ir vaikai patiki, dažniausiai visai nenusimena, nes vis tiek dovanas gauti malonu. Vienas iš būdų prie dovanos prisegti Kalėdų Senelio laišką, kuriame pats Senelis paaiškina, kodėl dovanoja būtent tai 😀
Ar galime grasinti Kalėdų seneli ar nykštukais? Jeigu būsi blogas - neatneš dovanos, nesielgk taip - nes neaplankys Kalėdų senelis. Ar tai ne grasinimas, o skatinimas?
Mes turime tradiciją - advento laikotarpiu dukrytes lanko nykštukai, kurie atneša įvairių smulkmenų (labai mažų). Susiduriu su bėda, kad pas atėjusius į svečius vaikus nykštukai nesilanko ir Smiltė jiems pasakoja, kaip mat pas ją eina ir nustemba, kad pas juos ne.
Žinau, kad šeimų tradicijos skiriasi, bet kaip tai paaiškinti vaikui?
Daugelis mamyčių turbūt daro taip pat kaip jūs. Ir taip elgiamės nuoširdžiai norėdamos, kaip jūs sakote, kad vaikas kuo ilgiau pabūtų tame nuostabiai naiviame fantazijų ir magijos pasaulyje. Tačiau didesniems vaikams persistengti labai aiškinant apie Kalėdų Senelio ypatybes nereikėtų. Nes tikrai pradedame painiotis. Todėl geriausia istorijos aiškinimą, kaip jau minėjau, perleisti patiems vaikams, tiesiog klausiant jų nuomonės apie tai ir kartu diskutuojant prieiti tam tikrų išvadų. Kai vaikai didesni, verta pamąstyti, ar reikia tęsti to mito puoselėjimą, ar jau vaikas pasiruošęs išgirsti tiesą. 8 mergaitė dar turbūt labai nori tikėti Kalėdų Seneliu, bet jau gana kritiškai vertina situaciją. Greičiausiai pati stengsis tikėti Kalėdų stebuklais ir nors jus atakuos klausimais, nes jaučia, kad šioje istorijoje gali būti daug netiesos, bet labai nesigilins, kad nesugriūtų tikėjimas. Pavyzdžiui, mano dukrelė, būdama 8 metų, iš vienos mokytojos išgirdo, kad Kalėdų Senio nėra, tai raudojo visą vakarą ir mus su vyru spaudė patvirtinti, kad tai netiesa. Taigi vaikams negalima nejautriai ir grubiai griauti tiesos, kuria jie visada tikėjo. Taip galime padaryti nemažai žalos. Paprastai pamažu jie patys išauga šią istoriją. Kiekvienais metais vis labiau šlubuoja tikėjimo tvirtumas, kol jie patys sau tai pripažįsta. Ir tėveliai matydami, kad vaikai jau nori ir pajėgūs sužinoti tiesą, gali tai patvirtinti. Taiga taip ir yra - vaikai patys nusprendžia, kada ateina laikas stebukladarių vaidmenį priskirti tėvams. Ir tada pakankamai lengvai priima ir pateisina „nekaltą“ tėvų melą.
Kalėdų senelio mitas toks įvairialypis, kad bet koks su juo susijęs paaiškinimas prigyja. Visų pirma, dėl to, kad vaikai labai nori tikėti Kalėdų Seneliu, o tėveliai siekia kuo ilgiau tą mitą išlaikyti. Tai graži šventinė tradicija, pasaka, kurią norisi visiems puoselėti kuo ilgiau. Tokiais atvejais, kai susiduriame su klausimais, į kuriuos nebesugalvojame atsakymo, geriausia pačių vaikų paklausti, o kaip tu manai. Vaikai paprastai būdami labai kūrybingi sugalvoja paaiškinimą, kurį tėveliams belieka palaikyti (pvz., šešiametė mergaitė paaiškino, jog Laplandijoje gyvena tikrasis Senelis, kuris visur nespėja ir turi daug pagalbininkų). Vaikams nereikia itin gudrių atsakymų, svarbu, kad būtų atsakyta. Tokiu būdu Kalėdų Senelio istorija puoselėja tiek tėvelių, tiek vaikučių kūrybiškumą ir išradingumą.😀😀😀
Kadangi tėveliai Kalėdų metu tampa stebukladariais, tai dažnai susiduria su problema – ar tikrai siekiant išlaikyti stebuklo išsipildymo atmosferą reikia daryti viską, ko tik vaikai įsigeidžia. Rikėtų į šią problemą pažiūrėti keleriopai. Kadangi patys tėveliai kuria Kalėdų stebuklą, visų pirma, nuo pat mažens reikėtų vaikams rengti šeimoje tokią šventę, kokia būtų pati priimtiniausia. Jei finansinės galimybės nedidelės arba jums nepriimtina pirkti brangius žaislus – vaikus taip reikėtų ir nuteikti. Mažiukai vaikai natūraliai priima viską, ką siūlo tėveliai. Tikrai tėveliai neprivalo tenkinti visų vaikų norų (pvz., su vaikais kalbėtis apie tai, kad Kalėdų senelis turi dovanas padovanoti visiems vaikams, todėl labai brangių dovanų nedovanoja ar pan.). Pasitelkę fantaziją, tėvai gali puikiai išsisukti iš padėties padovanodami, ką mano esant reikalinga. Visgi verta pamąstyti, ar tikrai vaiko noras jau toks netikęs? Ar tik mums suaugusiems taip atrodo? O jeigu mūsų požiūriu ir taip, vaikas mąsto kitaip. Ir galbūt jis gali sulaukti tos Kalėdinės dovanos, kurios nori, o paskui pats nuspręsti, kiek ji reikalinga. Juk visi mokomės iš savo patirties. Kažko norėdami taip pat. Juk ir mums ne visada norisi tik to, kas labai naudinga bei reikalinga. Visada prisiminkime, kad vaikai labai laukia Kalėdinių dovanų, bet tik nuo mūsų priklauso, ką jie gaus. Jei tėveliai išradingi – ir paprastos, nebrangios dovanos vaikams sukelia daug džiaugsmo. Dovanodami vaikams ne tai, ko jie laukė, stenkitės tai pateikti išradingai, juk jūs savo vaikučius pažįstate geriausiai ir tikrai pagalvoję atrasite būdą, kaip padaryti, kad vaikas neliktų nusivylęs.
Laba diena, Sonata, laukiame jūsų atsakymų!
Laba diena,
Smagu, kad prieš Kalėdų šventes bendrausime tokia šventine tema. Kalėdų Senelio mitas – įneša stebuklo pajautimą, tėvai patys patampa stebukladariais, o vaikai patiki, jog svajonės ir stebuklai gali virsti realybe. Ir tai yra gražu, visa šeima paprastai susivienija, kad ta pasaka gyvuotų. Tėvai, aišku, ne visada gerai jaučiasi meluodami savo vaikams apie Kalėdų Senelio egzistavimą, tačiau noras, kad vaikai kuo ilgiau tikėtų šia stebuklinga šventine istorija nugali. Juk tėveliams irgi norisi ja tikėti. Norisi, kad pasaulyje būtų daugiau laimės, gėrio, vilties ir stebuklų. Ir tai mes tam tikra prasme trumpai išgyvename Kalėdų šventės metu.
Tik kurdami savo šeimos šventines tradicijas, turime gerai pagalvoti, kokių jų norime. Juk jeigu kelerius metus vaikams perkame brangias dovanas, o šiais nusprendžiame kažką pakeisti, nesitikėkime, kad atžala tai lengvai supras. Turėsite apgalvoti, kaip naujoves pateikti. Todėl geriausia net šventes švęsti kuo nuosekliau, tada ir problemų bus mažiau.
Taigi laukiu jūsų klausimų. Bandysime rasti į juos atsakymus kartu 😀
Maniškė jau aštuonerių ir jau jaučiu, kad "ant ribos" tas tikėjimas Kalėdų seneliu 😀 Nors vis dar tiki, bet tiek visko klausinėja, kad net nebemoku meluoti. ką daryti tokiu atveju - iš vienos pusės, norisi, kad vaikas kuo ilgiau gyventų fanatzijų, vaizuodtės, magijos pasaulyje ir tikėtų tuo kalėdų seneliu, įlipančiu pro kaminą ir pan., o iš kitos pusės, atrodo vaikui sakau netiesą, bandau išsisukti....pvz.supakuoju jai dovanėlę į kitą kalėdinį popierių, nei mes kartu pakavome dovanas draugams, kad tik ji nesuprastų 😀 Tad kada tas metas, kai jau tikėjimas seneliu atrodo juokingas ir jau metas tiesai 😀 O gal pats vaikas nuspręs, kada......
Smalsu bus gauti specialistės patarimų 👍 Norėčiau paklausti, kaip paaiškinti vaikui Kalėdų senelio daugialypiškumą ? Štai senelis darželio šventėj, štai eglutės įžiebimo šventėj, štai darbovietėj, o per tv rodo, kad senelis su rogėm Laplandijoj . . . Ir vis senelis skirtingas. Kostiumų skirtingumą paaiškinti galima, bet akyla smalsučio akis pastebi - senelis ne tas pats. Mažiuliams dar eina paaiškinti, bet kaip su smalsučiais penkerių, šešerių metukų ?
Aš noriu paklausti ką daryti: pvz. vaikas labai nori absoliučiai nesąmoningo ir brangaus žaislo, kuris nei lavina ir nusibos po savaitės ar dviejų. Ar kalėdos toks metas, kai reikia tenkinti visus norus ar geriau rinkti savo nuožiūra? Jokie įkalbinėjimai, kad gal šito nereikia, gal geriau to ar ano reikėtų senelio prašyti nepadeda. Kaip elgtis?