"Lėlės teatras" kviečia į Kalėdomis kvepiančius spektaklius

„(...)Pasakos baltos, nes veiksmas vyksta žiemą, o žiemos spalva balta. Pilką kailiuką kiškis keičia į baltą, eglutės žalias šakas padengia baltas sniegas, iš balto sniego susiridena balti sniego seniai. Baltas lango rėmas ir nubaltinti stiklai, pro kuriuos tarsi pro ekranus stebime tas baltas Pasakas. Aktorių Almiros Grybauskaitės, Elvyros Piškinaitės, Bronės Marijos Braškytės kostiumai balti, balti ir „Baltų pasakų“ personažų, ir kalėdinės eglutės bei ją puošiančių žaisliukų karpiniai.

Baltą spalvą siejame su švara, šviesa, gėriu. Taip ir suvokiu šių pasakų „baltumą“, kuris kaip impulsas eina iš Anderseno pasakų šviesos, o ją pagavusi Nijolė Indriūnaitė pirmiausia per jautriai surastą savo kalbą Anderseno pasakų „Eglutė“ ir „Mergaitė su degtukais“ motyvais kuria istoriją apie vienatvę, vienišumą, ypač aiškiai juntamais artėjant šventėms, per šventes ar joms ką tik praėjus (...)

Prasideda spektaklis tyliais muzikos garsais, kai scenos šonuose, abipus pagrindinio rėmo, atsidaro durys. Pasirodo baltai apsirengusios Pasakos ir suskamba jų liūdna daina apie šventę, apie tai, kas ji yra. „Baltų pasakų“ kiškučiui šventė – kai jis gali voliotis, vartaliotis po sniegą, varnai – tada, kai duodama lesti, sniego seniui – kai aplinkui vaikai, o eglutė dar pati nežino, ko laukti... 

„Baltos pasakos“ – tai šešėlių teatro spektaklis. Karpyti personažai, detalės, šviesos ir muzika – visa turi tiksliai tarpusavyje derėti, kad mintis suskambėtų. (...) Andersenas Nijolei Indriūnaitei, jos pasaulėjautai yra be galo artimas autorius: jo kūrinių motyvais dramaturgė parašė eiliuotas scenines pasakas „Coliukė“, „Eglutė“, „Mergaitė ir degtukai“. Net rengdama scenai ne Anderseną, o „Pelenę“ arba „Muzikinę dėžutę“ pagal V. Odojevskio pasaką „Miestelis tabakinėje“, Indriūnaitė kreipiasi į vaiko sielą, žadina joje atsaką amžiniems dalykams – gerumui, meilei – ir kviečia kasdienybėje įžvelgti tyliai vykstantį stebuklą.“