Mūsų mažasis mažylis į pasaulį pasibeldė mums netikėtai, trimis savaitėmis anksčiau. Naktį iš vasario 22 į 23 dieną man nubėgo vandenys ir mes susivokę, kad visgi čia jau laikas, su šypsena ir gera nuotaika išsiruošėme į gimdymo namus. Gimdymo namus pasiekėme 4 valandą ryto, o mūsų mažasis Viliukas gimė 15:22 val. Kai išgirdau mažylio verksmą, nutirpo visas kūnas...o kai uždėjo mažiuką ant krūtinės ir pamačiau jo akis...pradėjau drebėti :) Nevaldomai...vyras ragino paliesti ir apkabinti, o aš buvau tokioje euforijoje ir negalėjau patikėti, kad tai mano sūnelis. Jutau mažiuko mažą kūnelį, liečiau mažus pirštelius ir vis žiūrėjau į tas dideles akytes. Mažiukas buvo ramus visą laiką, kol mane prižiūrėjo gydytojai, aplink skambėjo sveikinimai, gydytojų pagyrimai susilaukus sūnaus.
Pirmoji mūsų mažylio diena buvo rami, ilsėjomės palatoje, labai gerai jaučiausi, tad buvau imli naujai informacijai, pamokymams, kaip maitinti, kaip vystyti. Iš pradžių buvo labai nedrąsu apvilkti, visi rūbeliai buvo dideli, nes mažiukas gimė 2,7 kg svorio, pirštinaites rišome raišteliais, kad nenukristų :) Su vyru vis žiūrėjome, ar nešalta, ar nekaršta, ar pavalgęs, ar kvėpuoja...naktį miegodama labai bijojau prispausti mažiuką, nes ligoninės personalas siūlė miegoti kartu lovoje, o lova buvo tokia siaura :)))
Ech...jau prabėgo beveik 10 mėnesių, bet tą dieną prisiminsiu amžinai...Nuostabus jausmas tapti mama ir kasdien mokytis ja būti ;)
🤗
🌷