Ir psichologiniu, ir medicininiu požiūriu versti vaiką valgyti – kenksminga. Tad kodėl taip dažnai tai vyksta? Pasakoja psichologė Irina Dedelė.
Kai kūdikis ateina į pasaulį, visi supranta, kad jam reikia mamos, jos šilumos, glamonių ir, žinoma, jos pieno.
Mityba – labai svarbi žmogaus gyvenimo dalis, tuo labiau naujagimiui. Visas šis malonumas susijęs su mamos bendravimu, vaikui mama asocijuojasi ir su valgymu.
Vienų mano klientų namuose situacija dėl mitybos tapo tiek dramatinė, kad mama paskambino psichologui. Kiekvienas penkemečio Maksimo valgymas tampa kova, kurioje berniukas visuomet tapdavo nugalėtoju.
Praktiškai visada, ištyrus tokio „alkano“ vaiko anamnezę, galima pastebėti, kad sunkumai su maitinimu buvo jau kūdikystėje. Jau tada mama „kovojo“, kad kūdikis pagaliau paimtų krūtį, kovodama įvedinėjo ir primaitinimą.
Nerimas ir įtampa, susiję su valgymo procesu, vaikui lieka visam gyvenimui ir užsitvirtina kaip vienas iš būdų išreikšti savo savarankiškumą ir pelnyti tėvų dėmesį. Tiksliau sakant, išgyvenimas, kad vaikas nevalgo ir siekis pamaitinti jį be kokiais būdais, virsta tikrų tikriausia kova.
Sveikas požiūris į maistą turi būti toks, kaip sakoma aforizme: „Valgome, kad gyventume, o negyvename, kad valgytume“.
Žmogaus organizmas – savireguliuojanti sistema, galinti prisitaikyti prie įvairių gyvenimo sąlygų. Viena iš tokių prisitaikymo būdų – apetito sumažėjimas sergant, esant stresui ar pakeitus aplinką, klimatą ir t.t. Versti vaiką valgyti tokiomis sąlygomis reikštų kenkti jo sveikatai. Svarbu tik viena – neleisti vaikui apsivalgyti saldumynais.
Ir psichologiniu, ir medicininiu atžvilgiu versti vaiką valgyti – kenksminga. Tad kodėl taip dažnai tai vyksta?
1.Maistas kaip jausmų, emocijų išraiškos pakaitalas. Kai kurie tėvai, nesąmoningai jausdami, kad negali vaikui duoti pakankamai dėmesio ar šilumos, nevalingai tai kompensuoja padidintu dėmesiu vaiko mitybai.
2.Valdingi tėvai vaiko atsisakymą valgyti supranta kaip nepaklusnumą, disciplinos griovimą.
3.Suaugusieji, kurie man, kad svarbu elgtis „kaip pridera“, „kaip reikia“, laikosi stereotipo, kad „vaikas privalo valgyti“. Priešingu atveju jie mano, kad blogai vykdo savo kaip tėvų pareigą.
4.Nuolat nerimaujantys tėvai visąlaik galvoja, kad su jų vaiku kažkas ne taip – tai jis per liesas, tai jis serga, jo vysymasis atsilieka ir pan.
Neretai po tokių vaikiškų „traumų“ kovojant su maistu jau suaugęs žmogus turi kitą problemą – persivalgymą. Nes jo pasąmonėje uždėtas antspaudas, kad maistas – vienas iš svarbiausių gyvenimo dalykų, galintis paslėpti jausmus (esant šaltiems tėvams), galintis sumažinti stresą, įtampą, kad valgyti paprasčiausiai būtina, net jei ir nesi alkanas. O pusryčiai, pietūs ir vakarienė turi būti kasdien kaip nepamirštama aksioma (esant valdingiems ir teisingiems tėvams).
Ir tada tęsinys atrodo visai kitaip: kaip man sustoti nuolat valgyti?
