Pirmasis gimdymas - užskaitytas!

 Mano pirmieji potyriai, ką reiškia lauktis, gimdyti ir išvysti savo ir vyro bendrai sukurtą stebuklėlį... :) 

 Viskas prasidėjo 2014 metais, rugpjūčio mėnesį.. Žinia, kad tapsiu mama, šokas, netikėtumas, pasimetimas, išgastis, baimė ir tuo pačiu džiaugsmas, viskas apsupo tą akimirką... Nuvykusi pas ginekologę gavau patvirtinimą: "pažiūrėk, koks gražus... 5 savaitės.. sveikinu!..", žodžiai išgirsti iš daktarės lūpų buvo.. net pati nepamenu, kas tada manyje dėjosi.. tik žinau, kad vyras, laukęs manęs už durų, sužinojęs šią žinę iš gydytojos, buvo laimingas, be galo laimingas.. :) Išėjus iš ligoninės ir įsėdus į automobilį buvo tik viena - tyla, nežinomybė ir daugybė klausimų, kas bus toliau?... 
 O toliau vyko 9 mėnesių laukimas... (tiksliau 8), nes jau sužinojau, kad manyje mažas vabalėlis mėnesio laiko.. :) Pats laukimas buvo įvairus... Pati pradžia buvo tokia, kad nė neįtartum, kad laukiesi.. Jokio pykinimo, jokių skausmų, nieko... atėjus 3 mėnesių laikui, prasidėjo blogesni dalykai... tačiau, viskas išsisprendė.

 Likę mėnesiai buvo labai neramūs, nes tuo metu turėjau užsibaiginėti savo bakalauro darbą. Darbas buvo pabaigtas, diplomas mano rankose, o pats brangiausias stebuklėlis atvyko pasveikinti savo mamos. :) 

 Grįžtant prie istorijos, sekantis etapas - gimdymo terminas.. diena, kuri turėjo būti lemtinga..:D  Daktarė apskaičiavo ir pasakė, kad gimdyti turėčiau balandžio 18 dieną.. Atėjus tai dienai, supratau, kad nė velnio mano mažoji nenori į šį pasaulį, jai labai gerai ir pilvelyje.. :) tas laukimas po numatytos dienos truko net 11 dienų.. 

 27 dieną susitikau su daktare paskutinį kartą ir nusprendėme, jog kitos dienos 17val. atvykčiau į ligoninę, mane paguldys ir anksti ryte leis skatinamuosius, kad mažoji po truputėlį atvyktų į šį pasaulį.. :) 28 dieną, 5val. ryte atsikėliau, nes keistai pasijutau.. pradėjo lašėti vandenukas, tačiau labai nežymiai.. daktarei neskambinau, kaip ir kiekviena šiuolaikinė mama, dažnai akį užmetanti į interneto puslapius, forumus, tą patį padariau ir aš.. Nieko blogo neperskaičiau, visur radau, kad nebūtina dar kreiptis į gydytoją, nes turi pilnai nubėgti vandenys.. taip visą dieną ramiai sau ir prabuvau.. nusimaudžiau, dar kartą peržiūrėjau sukrautą tašę, sulaukiau vyro.. pajudėjome ligoninės link.. atvykus sutartu laiku, pirmiausia laukiau, kad galėčiau užsipildyti dokumentus.. Ten pasakiau, kas man buvo.. reakcijos nesulaukiau jokios.. užpildžius dokumentus, mane palydėjo į palatą... pasijutau keistai, nelabai norėjau būti paguldyta į ligoninę, bet kai terminas peršoko ribas, teko... po kiek laiko, atvyko jauna daktarė - rezidentė... Pasiklausė kaip jaučiuosi, kas blogai, kas gerai ir pnš.. pasakiau, kas man nutiko ryte ir taip tęsėsi visą dieną.. ji paklausė ar skambinau daktarei.. pasakiau, kad ne.. Jos emocijos buvo labai ryškiai išdėstytos veido mimikomis... Pasijutau keistai... nusivedė mane į procedūrinį.. ten atliko tyrimuką ir tadam... mane palaikė kvaila, kad ryte nesikreipiau į gydytojus, nes pasirodo, man lašėjo šoniniai vandenys ir prasivėrę buvo jau 4cm! Pasiskambinau savo daktarei.. Ji labai užimtas žmogus, turėjo labai daug skubaus darbo, tad pasakė, kad mane kuo greičiau guldytų į gimdymo palatą.. Sunerimau, nes tai buvo labai netikėta... Nuvykus ten, man buvo patikėta labai šauni akušerė, kuri priims mano vaikelį ir rūpinsis manimi. :) Viskas buvo super! :) Palata šauni, erdvi, aparatūros daug, jaučiausi saugiai. Vyras visą laiką buvo šalia, kad ir koks pavargęs, nemiegojęs, nusikalęs po darbų, tačiau buvo su manimi. :) 
 O dabar, etapas, kurį pasakočiau ilgai ilgai, tačiau dėl tam tikrų niuansų, teks patrumpinti... ir labai gaila, kad viešai daug ko negaliu atvirai pasakyti...
 Susiruošusi atsiguliau į lovą, nes taip liepė.. pradėjo lašinti skatinamuosius, tačiau jį gavau labai nedaug... jaučiausi puikiai... niekas nevyko, skatinamieji neveikė, prasivėrimas buvo 5-6cm ir sustojo...po kiek laiko, prasidėjo sąrėmiai... skausmingesni.. atvyko akušerė ir paklausė ar pernešu skausmą.. pasakiau, kad nelabai, nes nežinojau kaip bus... tai man pasiūlė epidiūrą... Sutikau. Ir tada prasidėjo linksmybės... Daug praleisiu.. ir pasakysiu tik tiek, kad epidiūras suveikė ne taip, kaip turėjo... prasidėjo šalutinis poveikis.. nutirpo visa apačia, nieko negalėjau padaryti, gulėjau kaip "bulvių maišas".. Vyras kilnojo, atsivėrimas buvo 8cm. ir viskas sustojo.. tai truko ilgai... tirpimas buvo vis stipresnis, jėgos išsęko... atvyko kita daktarė ir pasakė, kad turiu bandyti gimdyti pati.. Gimdyti pati? Kai jau nieko nejaučiu ir neįstengiu??? Teko bandyti... šaukė, rėkė, kad turiu pati gimdyti.. tačiau, nepavyko.. taip mane kankino apie 3val., kol PAGALIAU pamatė, kad nebegaliu, neįstengiu ir tada nusprendė, kad reikia daryti cezarį... Buvau visai be jėgų.... vyras visą laiką buvo šalia, padėjo, nes pakelti reikėjo, pataisyti padėtį gulėjimo taip pat.. Buvo baisu.. Operaciją pradėjo, jutau.. Nes buvo dalinis užmarinimas.. Kalbino mane, kad neužmigčiau.. Tai visą tą operaciją tai prisimenu, tai vėl ne.. tai vėl prisimenu, tai vėl ne.... ir... klyksmas.. prie mano veido prisiglaudė mažas žmogutis, tačiau neįstengiau nei paimti, nei palaikyti, nei paliesti, nieko... ir išgirdau žodžius: tai tavo dukrytė, tačiau mes turime ją išnešti... Ir nuo tos minutės jau pamenu labai nedaug... 
 Visą kitą prisiminti nelabai noriu, nes būtų dar daugiau negatyvumo... Tik mažas žmogutis, kuris išvydo šį pasaulį ir tapo mūsų gyvenimo pačiu didžiausiu džiaugsmu, nustūmė į šalį visus blogumus ir privertė galvoti tik apie tai, kas gera ir gražu... :)  Dabar jau mes gyvename pirmuosius savo 8 gyvenimo mėnesius šiame pasaulyje, šeimoje, kurioje meilės prisipildė dar daugiau... :) Be galo džiaugiuosi, kad mano dukrytei viskas gerai, ji sveika, didelė ir labai laiminga, apsupta daugybės mylinčių žmonių.. :)