Super mažylis: Nuostabiausias šokis arba Aguoninio Kūčiuko gimimas

Aš perskaičiau gėlėtą pievų knygą...lyžtelėjau nežmoniško skausmo, pasėmiau rieškutėmis kantrybės, apturėjau didžiulį stebuklą. O jei papraščiau tiesiog kelias valandas skaičiau žurnalus apie mažylius, išgėriau didžiulį puodą latė kavos su javainių pusrytainiais ir surengiau mažas varžybas – na, kokias aukštumas gimdos susitraukimų šį kartą užfiksuos aparatas? Tada dar juokėmės...

O vėliau aš labai užsimaniau šoktį... kažką niūniavau ir pamenu kaip dėliojau valso žingsnelius. Dar vėliau palatoje suskambo tikra muzika, o aš gavau nuostabų šokių partnerį – lašinės stovą.

Lėtai, iš lėto, gal net vietoje. O mintyse atrodo sukuosi milžiniškoje salėje ant vaškuoto parketo...

Po apžiūros, gydytoja pasakė, kad mažylis remiasi į kaulą (kažkokį ne tokį), blogai. Dabar tikrai turi šokti, tepasakė.

Atrodo po akimirkos prasidėjo mano šokio kuliminacija, mažylis taisyklingoje padėtyje ir nekantrauja pakeisti savo aplinką... ir štai mūsų šedevriukas guli prisispaudęs prie savo mamos... dar pulsuoja virkštelė... dar sujungti, nuostabūs, šalia, įsimylėję...

Maniau taip būna tik pasakose, arba kitiems, tik ne man...

Bet...

Visi buvo tokie geri, laimingi malonūs (visi turiu omenyje ir  paprastai piktas tetas baltais chalatais). Dabar vis kalbama apie dulas. Aš irgi tokią turėjo – tai buvo mano gydytoja Rasa. Nuostabus žmogus, kuris padėjo man paskutinėmis laukimo savaitėmis, buvo šalia gimdymo metu, ja pasitikėjau 100 procentu. Aptarėme ne tik įvairius gimdymo scenarijus, bet pirmo susitikimo metu spėjau pasidalinti nuoskaudomis, slogiais prisiminimais iš pirmo gimdymo, beveik net pateikiau „ko nenorėčiau“ sąrašėlį. Kai susitikome po kurio laiko, ji prisiminė visas tas „smulkmenas“, nors tada dar nežinojome, kad toliau bendrausime, nors apie tai kalbėjomės tik tarsi tarp kitko... mano nuostabioji dula Rasa su medicininiu išsilavinimu – žmogus su kuriuo tau gera ir puiki gydytoja. Į pagalbą mums skubėjo ir visą laiką buvo šalia dar vienas nuostabus žmogus – akušerė Marija. Ji mums papasakojo kaip pilvukyje kvėpuoja vaikučiai, kas būna jei... ir o kas jei... Su vyru belaukdami TO momento prisigalvojome tiek visokių klausimų, ir į visus juos radome atsakymus.

Iš pirmosios supermažylio mamytės aš atsimenu tokią mintį, kad jie į gimdymą važiavo kaip į mažylio gimtadienį. Sunkiais momentais kartojau – gimtadienis, gimtadienis, ir bandžiau tuo  džiaugtis šypsodamasi (nežinau kaip man pavyko...), vyras su kiekvienu skausmu primindavo, kad šaunuolė, liko vienu mažiau, ir šiaip visą laiką į ausį kuždėjo, kažką labai gražaus apie vaikelį...(buvau to prašiusi, kad negalvočiau tik apie save, o prisiminčiau dėl ko čia viskas vyksta). Labai pasitikėjau personalu buvusiu šalia, ir dar į pagalbą kartą, bet labai svarbų momentą, atskubėjo Eglė, MK vedėja. Kai reikėjo laukti ir kažkur sukoncentruoti dėmesį, buvau bepradedanti blaškytis ir staiga pamačiau jas – dvi nuostabias akis, įkvepiančias pasitikėjimo, siunčiančias stiprybės ir gal net... meilės. Įkvėpiau siunčiamų dovanų, tada užsimerkiau ir išgirdau antrojo savo vaikučio balsą...pajaučiau savo vaikučio kitokį svorį, tiesiog mėgavausi... o šalia buvę nuostabūs žmonės atrodo užsikrėtė tuo nepaprasto džiaugsmo viruso... Džiaugiausi, kad nebuvau viena, džiaugiausi matydama visų šypsenas, lengvus aikčiojimus, džiaugiausi iš karto su kitais galėdama dalintis džiaugsmu, parodyti sau, kitiems koks nuostabus mūsų Aguoninis Kūčiukas – melsvais taškučiais nusėtas mažylio veidelis, kažkur už lango skriejanti kalėdinė nuotaika – tikras Aguoninis Pyragėlis, sušokęs gražiausią savo gyvenimo šokį, kaip tikras sportininkas patyręs lengvų traumų, bet jau sveikutis ir pasiruošęs dėlioti grakščius žingsnelius ir svajingai suktis gyvenime, atsiskyrus nuo mamos, kai tėvelis lengvu judesiu nukirpo mus jungiančią giją.

---

Gimdyvės kortelėje įrašyta - gimdymo trukmė 7 val.

Padėkas, siunčiu Kauno respublikinės ligoninės akušerijos ginekologijos klinikai Krikščioniškiesiems gimdymo namams, nuostabiai gydytojai Rasai Babiliūtei ir akušerei Marijai ( Pagirsiu, kad savo nuostabiomis rankomis ne tik pirmą kartą paima mūsų kūdikėlius, bet ir nuostabiai mezga. Yra tapusi Europos kojinių mezgimo čempione. Ir mūsų mažylis gavo pirmąją savo dovaną  - nuostabias raudonas kojinytes).

Žinoma, savo vyrui, sūneliui Markui, kuris tiek ilgai buvo be mamytės, išbučiavo mus prieš vykstant į ligoninę. Labai ačiū ir seneliams, kurie žinodami mūsų gimimo planus ko gero nemažai jaudinuosi, ir puikiai paglobojo broliuko laukiantį Marką.

MK

Ko gero turėčiau pasakyti dar daugybę gražių sakinių, bet mano mažiukas jau kelias minutes krutinasi savo lovelėje, tuoj pramerks savo sodriai mėlynas akis , turiu skubėti. Ir skubėti su mintimi, kad gera, o ne ta, kad o ne, pavargau...