Norvegiška ramuma, sklindanti iš visų kampų ir lietuviškomis akimis žvelgiant `skurdus` Kūčių stalas... Vietoj 12 riebių patiekalų čia garuoja šonkauliai ir virtos bulvės ir, žinoma, kaipgi be raugintų kopūstų bei spanguolių uogienės! Šaldytuve slepiasi didžiulis indas su saldžiais ryžiais bei trintomis braškėmis - tradicinis vakaro pasigardžiavimas. Vyrai dėvi kostiumus, o moteraitės ne ką prasčiau - pasipuosę išeiginiais kostiumėliais. Man asmeniškai puošniausias vakaro atributas - ramus pokalbis ir meilus žvilgčiojimas vienas į kitą išsiilgusiomis akimis. Be abejo, mūsų mažylė yra dėmesio centre.
Vos tik pavalgius, vaikai nenustygsdami vietoje padeda kuo greičiau sutvarkyti švenčių stalą, mat nekantrauja atpakuoti puošniai po eglute sudėliotas dovanėles. Išrenkamas vienas skaitovas, kuris dalins dovanėles ir skaitys nuo ko, kam jos skirtos.. Dovanų atpakavimo ritualas užtrunka ilgiau nei valandą.. Susimąstau, kodėl mums reikia TIEK DAUG daiktų. Ir kodėl švaistom laiką juos pirkdami, o po to atplėšdami vieną dėžutę po kitos..
Mane vilioja visų pamiršti riešutai, juos gardžiai kramsnoju ir planuoju kitais metais organizuoti Kūčias savuose namuose. Apsiriboti keliomis rankų darbo dovanomis ir susikoncentruoti į vaikus. Galbūt Kalėdų senelis turėtų ateiti tik pas vaikus? Mūsų bendras laikas galėtų būti įprasmintas žaidimais? Pokalbiais? Prisiminimų dalinimusi? Burtais? Na, bet mes leidžiam laiką taip, kaip mokame ar esame įpratę. Šis laikas svarbus ir neįkainojamas. Šeima, galimybė vienas kitą apkabinti, pabūti kartu - didžiausia gyvenimo vertybė.
