Sveikos, mielosios, kaip jau visos žinote, praeitą savaitę aš jau pakeičiau savo statusą:) Aš jau nebesu nėštuke, o sūpuoju savo mylimą sūnelį.
Jis gimė dar 37 nėštumo savaitę, šiek tiek anksčiau už savo sesytę Gabiją (ji pasirodė šiame pasaulyje 38 nėštumo savaitės pradžioje). Štai kaip kaskart skuba mano vaikučiai susitikti su savo mylima mamyte bei tėveliu šiame pasaulyje:)
Žinokite, aš labai apsidžiaugiau, kad viskas įvyko taip greitai, nes man žymiai lengviau nešioti sūnelį ant rankų, tuo labiau ir pati dabar jaučiuosi lyg ant sparnų:) Vos tik gimusį sūnelį man iškart padėjo ant krūtinės. Jėzau, jis man pasirodė tooooks mažas, gležnas, it kokia lėlytė. Aš net bijojau jį paliesti, tik prilaikiau, kad nenukristų, o jis vis ieškojo krūties...slinko prie papuko pagal pieno kvapą:)
Iš gimdyklos mus saugiai perkėlė į šeimyninę palatą, kur (aš nemeluoju) visą parą mano grožis buvo įsikibęs į krūtį ir nei už ką nenorėjo jos paleisti, aš vos vos ištrukdavau į tualetą. Tiesą pasakius, savo dukrytę aš maitinau gana trumpai, visas 3 savaitės, o paskui pasidaviau ir daviau mišinuką, tad jau kokį 3 mėnesį mes pilnai perėjome prie maitinimo iš buteliuko.
Turint tokią patirtį, aš nusprendžiau padaryti viską, kad tik sūnelį išmaitinčiau kuo ilgiau. Taigi, pirmą parą aš lyg ir miegojau, lyg ir snūduriavau, o mažasis princas čiulpė spenelį visą naktį. Žinoma, nelabai prižiūrėjau, kaip jis ten jį apčiuopęs, nors kai pajausdavau kokį skausmuką, tai ištraukdavau krūtį ir vėl paduodavau, bet, deja, nenusaugojau savo spenelių.
Jau kitą dieną jie buvo nugraužti:( Žinoma, turėjau ir "Garmastan" tepalo, išbandžiau oro vonias, bet tądien man nelabai kas padėjo. Šiaip tai per visą savo buvimą ligoninėje aš buvau vien su apatiniais, leidau savo krūtinei atsipūsti, o ir negalėjau kitaip, nes bet koks prisilietimas man sukeldavo nežmonišką skausmą.
Taigi, pirmos žindymo dienos man buvo ganėtinai skausmingos, bet vis tiek nepasidaviau ir kai mane išrašinėjo, vietoj priešpienio pas mane iš krūties jau bėgo pienukas:) O kaip gi kitaip? Juk maitinau ir tebemaitinu (tfu tfu tfu) pagal poreikį, aš net tokią gražią pravardę daviau savo sūneliui, "mano mielas segtukas":)
Tiesą pasakius, mano sūnelis - visiška priešingybė Gabytei. Jis labai ramus. Kai grįžom namučio, tai pavalgydavo ir iškart miegot, vėl pavalgydavo ir vėl miegot:) Na, žinoma, tarp tų valgymų bei miegojimų jis dar atlieka gamtinius reikaliukus, jų pas mus būna lygiai tiek pat kiek ir maitinimų (vos spėju perrenginėti) :)
Nepasakyčiau, kad net labai su juo vargstu, kadangi dieną jis (bent jau kol kas) praktiškai nebudrauja, šiek tiek sunkiau sekasi naktį. Aš niekaip negaliu įprasti eiti miegoti apie 21-22val., kai mažylis dar miega, man kažkaip norisi pasižiūrėti kokią laidą, paskaityti knygą arba pasižiūrėti kokį filmą...na, pati kalta, žinoma:)
Mano saulutė atsikelia pavalgyt kažkur apie 23-24 val. (tuo metu, kai man jau norėtųsi eiti miegot) ir nerėtai jis ganėtinai ilgai valgo, su visokiom pertraukomis, užmigimais ir pan.:) Taigi, kartais užmiega tik apie 1-2 val., kai aš jau net būnu pusiau apsnūdusi:) Šiaip tai aš stengiuosi iškart pratinti jį prie lovytės.
Visą dieną jis praleidžia lovytėje, naktį būna lygiai tas pats, tik naktį man yra šiek tiek sunkiau, kadangi nėra galimybės pastatyti jo lovytės visai šalia savo lovos. Tenka pripažinti, kad sunkiausia užduotis būna tuomet, kai aš jį pamaitinu, sūnelis lyg ir užmiega, aš jį perkeliu į lovytę, išjungiu šviesą, patogiai įsitaisau, jau beveik užmiegu ir...išgirstu jo riksmą...oi oi oi, tenka vėl keltis ir pradėti visą ritualą iš naujo:)
Na, bet ko nepadarysi dėl mūsų leliukų, juk jie visas mūsų pasaulis:) Žinote, pasakysiu Jums atvirai, man taip patinka jį liesti, bučiuoti ir tiesiog jį uostyti, nes jis taip skaniai kvepia:)
Oi, man patinka būti mama, o kai turi net 2 vaikučius, tai tas malonumas padvigubėja:) Ką gi šiam karteliui tiek, bėgu maitinti sūnelį.
IKI, Viktorija:)
neri