Mažas mano stebuklas

Imi virpėti vien pagalvojus, kad laukta diena jau čia. Tyliai rikiuoji mintis, į slapčiausias širdies kerteles sudedi viltis ir norus, apklostai ir slepi blogiausius jausmus - o kas jei nesugebėsiu, jei nemokėsiu jei būsiu bloga mama?

Ir tada nusišypsai - blogų mamų nebūna..

Sakoma, kaip skaudžiai į pasaulį ateina, taip skauda širdį vaikui užverkus, kaip blaškosi mintys jį pajautus, jį apkabinus. 

Mano mažas stebuklas pasibeldė nuostabų rugsėjo 5 -osios rytą. Viskas buvo nežinoma ir nepatirta. Tas skausmas, tas nežemiškas skausmas, 8 valandos tylaus kentėjimo ir štai mano mažylis guli ant krūtinės ir gailiai verkia. Ta minutė, kai išgirdom jį verkiant - magiška, mudu su vyru taip pat sunkiai laikėm ašaras.

Turbūt tada ir supratau, kad viską aš pajėgsiu ir sugebėsiu ir jau ne dėl savęs - dėl sūnaus.

Ir mums jau beveik savaitelė, kasdien žiūrėdama į savo mažą stebuklą žinau, kad būsiu pati geriausia mama.