Mano gimdymai: devynių mėnulių kelionė

Žadėjau visa tai parašyti anksčiau, bet neparašiau. Ir gerai, nes, viskam susigulėjus ir šimtus kartų permąsčius savo patirtį, galėsiu papasakoti tą pačią istoriją geriau. Kodėl man reikia ją pasakoti? Nes vis labiau suprantu, kaip man pasisekė, ir galbūt mano sėkmės istorija duos ir kitoms moterims užuominą, kaip tą sėkmę susikurti pačioms. Pasisekė, kad besisukdama baltų kultūros ir folkloro ratuose žinojau apie dulą Ingulą Rinkevičienę, pasisekė, kad dar gerokai prieš sukurdama šeimą domėjausi moters galia kurti gyvybę, pasisekė, kad atsitiktinai akis užkliūdavo už reikiamų tekstų ir reikiamos informacijos, pasisekė, kad Laimos Kiškūnės ir Rimos Pociūtės knyga “Gimdymas ir gimimas. Šiandieninės patirtys pribuvėjystės istorijos kontekste.“ mėtėsi bibliotekoje būtent folkloristikos skyriuje. Tuos mažus atsitiktinumus, atvedusius mane į gražų, lengvą ir sėkmingą dukryčių gimimą, galėčiau vardyti ir vardyti. Ir kadangi tai yra atsitiktinumai, tai dėkinga už juos esu tik dievams.

Taip, šis tekstas yra reklama. Ne, man už ją niekas nemoka ir niekas neprašė tos reklamos daryti. Darau ją iš begalinio dėkingumo nuostabiai moteriai, kurios švelnios rankos padėjo man iš moters virsti motina ir einant tuo virsmo keliu jausti ne skausmą ir baimę, bet laimę. Ingulą pažinojau iš jos muzikos, tačiau vieną dieną perskaičiau interviu, kur ji buvo kalbinama kaip dula. Jos požiūris į gimdymą – dvasingumas ir kartu racionalumas – iš karto sužavėjo, tad nusprendžiau – kai lauksiuosi, prašysiu jos pagalbos. Niekada nesigailėjau šio pasirinkimo.

Mano pirmagimė Žemyna buvo ilgai lauktas ir išsvajotas vaikas. Jos kelionė į šį pasaulį, tačiau, buvo lėta, rami ir graži. Buvau iš tų moterų, kurios bijo gimdymo, nes jis reiškia nežinomybę – bijojau skausmo, bijojau, kad viskas įvyks labai greitai ir aš kažko nespėsiu, bijojau, kad galiu net mirti, bijojau, nes nežinojau, kaip bus. Įsivaizdavau, kad gimdymas yra žudantis skausmas, kurio neįmanoma iškęsti. Ir džiaugiuosi, kad turėjau dulą, kuri man sakė tiesą: “Gimdymo skausmas – tai kaip jūros bangavimas, – sakydavo ji, – banga atsirita ir vėl nuslopsta. O tada gali pailsėti.“ Netikėjau. Jūros bangavimas? Užbėgant už akių pasakysiu – taip, likus visai nebedaug laiko iki dukrytės užgimimo aš jaučiau savyje banguojant jūrą. Iš toli atsirita banga, subliūkšta atsimušusi į uolas ir nusirita tolyn. Bangai atriedant kažkodėl ir galvodavau apie jūrą…

Žemyna, vėluodama net dešimt dienų, į pasaulį keliavo pustrečios paros. Ji gimė Kauno krikščioniškuose gimdymo namuose, tad formaliai yra kaunietė. Iki paskutinių centimetrų nejaučiau visiškai jokio skausmo, nors aparatai fiksavo normalius ir dažnus sąrėmius, tad mes su vyru ir Ingula tiesiog smagiai leidome laiką – žaidėme kortomis, klausėme muzikos, parsivežę iš Kauno Akropolio kimšome vištienos kepsnius, dainavome, klausėme kanklių muzikos, meldėmės dievams. Laukimas, žinoma, erzino, darėsi neramu ir pikta, kodėl niekas nevyksta, kodėl turime čia kiurksoti, bet dirbtinai reikalų skubinti nenorėjau, o Kauno krikščioniškų gimdymo namų personalas ir nesiūlė to daryti. Vėliau Ingula sakė, kad jokioje Vilniaus ligoninėje tiek laukti būtų neleidę… Ir būtų buvę neteisūs. Antrosios dienos vakare vis dėlto sutikome nuleisti vaisiaus vandenis (procedūra visiškai neskausminga, nors labai to bijojau) ir po dar kelių valandų reikalai sparčiai pajudėjo pirmyn. Dingus vandenims skausmas atsirado (ir tai buvo priežastis, kodėl antrą kartą gimdydama pasišiaušiau kaip vilkė, kai gydytoja pabandė be mano sutikimo nuleisti vandenis – kam man be reikalo kęsti skausmą?), bet jis nebuvo nei aštrus, nei žudantis, o tik toks, kuris tarsi išjungia protą ir nuneša tolyn, lyg būtum pagautas bangos ir nešamas gilyn į jūrą. Nieko nematai, nieko negirdi, nieko nesupranti, tik dainuoji “doooooooo“. Jūrai pasidarius per daug audringai, gelbėjo iš visų jėgų Ingulos daromas masažas, lyg oro gurkšnis skęstančiajam. Man atrodė, kad visa tai tetruko kokią valandą, o pasirodo, kad net šešias. Gruodžio 4 paryčiais, 2 val. 37 minutės gimė Žemyna, visus gydytojus nustebinusi savo svoriu ir ūgiu – 4710 g, 55 cm. ir atsinešusi net kilogramą sveriančius namelius. Vėliau ne viena gydytoja nustebusi klausdavo – ir pagimdėte pati? Taip, pati, ir netgi labai lengvai, sakyčiau, nes tai kelionei pasiruošti ir ją nukeliauti padėjo Ingula ir tikėjimas deivių galiomis ir pagalba.

Gimdymą ir laiką po jo mes atsimindavome su nostalgija. Tai buvo vienas gražiausių etapų mano gyvenime. Auginti kūdikį visai neatrodė sunku, o iš sunkumų rasdavome paprastas išeitis. Mažylę labai kankino pilvo diegliai, juos išbūdavome dainuodami kalėdines dainas – juk artėjo Kalėdos. Todėl vos gimus Žemynai jau labai norėjome viską pakartoti. Šią galimybę dievai suteikė daugiau nei po metų – netyčia taip sutapo, kad ir antroji gimė tą patį mėnesį, gruodžio 12 – ąją.

Šį kartą neturėjome progos tiek išmyluoti ir išjausti pilvo gyventoją – tam nebuvo laiko, dėmesio nuolat reikalavo Žemyna, o mes dar ir kraustėmės, pratinomės prie darželio, nuolat skubėjome. Papildomų žinių ir galimybės pabūti dviese ieškojome Ingulos nėščiųjų kursuose – 9 mėnuliuose (http://9menuliai.weebly.com/).

Šios paskaitos – tai visai kitoks pasiruošimas gimdymui. Labai daug dėmesio skiriama ne tik sausoms medicininėms žinioms, bet ir meditacijai, emociniam pasiruošimui, dvasinei moterystės kelionei. Kartu tai buvo ir kitoks žvilgsnis į gydytojų darbą – jų baimes, kurios yra nukreipiamos prieš moterį darant nereikalingas intervencijas. Vis dėlto šias paskaitas labiau rekomenduočiau toms, kurios gimdo jau ne pirmą kartą, o ypač toms, kurių pirmasis kartas buvo nesėkmingas, pasibaigęs cezario pjūviu, intervencijomis, moters dvasiniu ir fiziniu sužalojimu ligoninėje. Pirmojo vaiko besilaukiančioms gali būti sunku susivokti, nes informacijos kursuose labai daug, ji prieštaringa, pateikiamos dvejopos nuomonės, o nežinančiai kas ir kaip vyksta ir elementariausios informacijos stokojančiai mamytei lankant šiuos kursus gali prireikti paruošti namų darbus ir apsiskaityti pačiai.

Kiekviena paskaita pradedama nuo liaudies dainos – lopšinės, kiekviena pabaigiama meditacija ir dvasiniu susitikimu su mažyliu. Tai būdas atsipalaiduoti, atsikratyti baimių, bent akimirką pajusti artėjantį virsmą, jam nusiteikti. Tai geriausia kursų dalis, nes sėkmingam gimdymui įvykti labiausiai padeda tinkamas nusiteikimas ir dvasinis pasiruošimas. Pagrindinė kursų mintis, man atrodo, tokia ir yra – būsimiems tėvams leidžiama suprasti, kad viskas priklauso nuo jų, nuo jų tvirtybės, ramybės, pasiruošimo.

Rikantė atkeliavo staiga ir nė kiek nepavėlavusi. Termino dieną, gruodžio 12, po pietų lankiausi pas savo gydytoją. Netikėjau, kad jau gimdysiu. Su Žemyna nuėjome į jos muzikos pamokėlę, grįžome vakare ir susiruošėme miegoti įprastu laiku – 21 val. Vos spėjau atsigulti ir įsipatoginti, kai nusmelkė skausmas. Iš to netikėtumo net iššokau iš lovos, išbėgau į kitą kambarį. Susivokusi, kas įvyko, grįžau, atsiguliau ir ėmiau migdyti Žemyną, o Mindaugui ženklais parodžiau, kad skaičiuotų laiką tarp sąrėmių. Žemyną migdant nuvilnijo 5 bangos, bet jos nebuvo labai stiprios ir vis dėlto suvokiau – per dažnos. Kažin, ar spėsime į Kauną. Nespėjome.

Žemynai užmigus nuėjau į dušą, tačiau jis nebepadėjo. Sąrėmiai netrukus ėmė važiuoti kas tris, paskui ir kas dvi minutes. Laukėme, kol mano mama ateis prižiūrėti Žemynos ir kol atvažiuos Ingula. Ji dar netikėjo, kad viskas vyksta taip greitai, tad vos sulaukėme. Susitikome lauke, ant balto spindinčio sniego… Pasakiau, kad į Kauną nespėsime, reikia arba likti namuose, arba važiuoti kažkur Vilniuje. Norėjau lėkti į Vilniaus gimdymo namus, bet Ingula įtikinėjo rinktis Antakalnį… Ta ligoninė man buvo nėščiųjų siaubas, bet tuo metu jau nebenorėjau ginčytis, tik nusiteikiau karingai ir važiuojame…

Antakalnio klinikų personalas buvo bjaurus. Bandė kažką nurodinėti, prašė kažkur eiti, kažkokių apžiūrų… Kam to reikia, kai vaikelis jau čia pat. Atvažiavus į ligoninę buvo visiškai pilnas atsidarymas ir netrukus turėjo prasidėti stangos. Man norėjosi tik gulėti, tad nesiklausiau. Gimdykloje pikta kaip širšė gydytoja kažkokiai slaugei ėmė šnibždėti, kad reikės nuleisti vandenis. Aš buvau čia pat – visai nespėjusi pavargti, visiškai sąmoninga ir nenuplaukusi į jūros gilumą, tvirtai valdanti padėtį, tačiau gydytoja sako ne man, o svetimam žmogui, ką nori daryti su mano kūnu. Pasiutau,  griežtai atsisakiau, liepiau nesikišti…

…Todėl gimdymas buvo greitas ir lengvas. Gydytoja susiraukusi sėdėjo kampe, Mindaugas stovėjo kairėje, o Ingula dešinėje. Netrukus pasirodė nuostabi akušerė, kuri labai pagarbiai atsiklausdavo dėl kiekvieno judesio, kiekvienos procedūros. Ji pagarbiai paklausdavo, aš mandagiai atsisakydavau. Tad netrukus gimė Rikantė – gimstant galvytei patys nubėgo vandenys, saugoję mane nuo per didelio skausmo ir geroji, mandagioji akušerė Monika demonstratyviai atsisukusi rodė gydytojai – “Štai. Vaikai gimsta ir nenuleidus vandenų“. Esu be galo jai už tai dėkinga – už pagarbą žmonėms, moteriai, jos vaikui, gyvybei ir gamtos dėsniams.

Pirmoji banga nuaidėjo devintą valandą, o Rikantė pasaulį išvydo tos pačios dienos 23 val. 41 minutė. Buvo daug mažesnė nei sesė – 4400 g. ir 55 cm., daug aktyvesnė ir ne tokia mieguista.