Karoliukas auga kaip ant mielių

Sveikos, mamytės:) Kaip laikotės? Kas pas Jus naujesnio? Pas mus praeita savaitė buvo gana aktyvi. Vieną dieną mes su visa šeimyna sudalyvavome burbuliatoriuje.

Kitą dieną mus aplankė nauja pažįstama, mamytė iš Trakų su savo sūneliu (tikėkimės, kad nuo šiol mes su ja matysimės dažniau), o dar kitą dieną pas mus užsuko mūsų draugai: Rasa su Adučiu ir Rasita su Grantu. Taigi, mums neteko liūdėti nė minutės, o aš dar pergyvenau kaip bus, kai mes persikraustysim gyventi už Vilniaus:)

Mes su vyru pagaliau išmatavome savo gražuolį. Pasirodo, Karoliuko ūgis jau siekia 57-58 cm! Na, taip ir jaučiasi, kad vyras auga kaip ant mielių, nes palyginus su Gabyte jam nuolat reikia naujų rūbelių, tai rankovės per mažos, tai kelnės per trumpos, o kiek pamenu iš dukrytės laikų, tai vos ne iki pusės metukų mes jai iš viso nieko naujo nepirkome, ji buvo tokia coliukė:)

Na, bet ką aš čia lyginu, juk Gabytė mergaitė, o Karolis tikras vyras:) Šiaip tai yra truputį skirtumo tarp jų, Gabytė buvo baisiai nerami, aš galėdavau atsipūsti tik vieną kartą per parą, kai užmigdydavau ją balkone (čia jau buvo arčiau žiemos), o štai Karoliukas beveik visą laiką parpia. Pavalgo, pasišypso man ir užmiega, tik jam svarbiausia, kad kažkas būtų šalia, nes visiškoje tyloje nei užmiega, nei išvis miega:)

Taip aš jau jį pripratinau. Pastebėjau, kad mano mažiukas ne tik šypsosi, bet ir stengiasi kažkokius garsus išleisti, dar neguguoja, bet jau pirmoji raidelė "g" lyg ir girdisi. Jis tikras žavuolis, kartais jis pavargsta po visų savo miegų, tai pavalgo ir pradeda lyg ir zyzti truputėlį, tai jau reiškia, kad nori, jog su juo pakalbėčiau.

Tuomet aš pradedu jį nešioti ir pasakoti ką ir kaip darau, ką jis čia mato ir pan. Oi, jam baisiai patinka, jis nusišypso ir netgi nusijuokia, mano mažasis princas:) Beje, mamytės, o ką Jūs galvojate apie vaikų nešiojimą ir jų supimą? Man daug kas sako "nenešiok tiek daug savo vaiko" ir "nesupk, paskui pripras ir bus tikras rankinukas", bet kada gi daugiau, jeigu ne dabar?

Juk šiuo metu mano mažyliui taip reikia manęs, mano artumo, švelnumo, šilumos, o visą tai jis gali gauti ir pajausti tik būdamas šalia, vadinasi, ant rankų. Paskui paaugs ir pats nebenorės, kad aš jį nešiočiau ar bučiuočiau. Aš nebijau, kad jis pas mane bus "rankinuku", Gabytę nešiojau iki pat Karoliuko gimimo...iš pradžių ant rankų, tada ilgą laiką neblogai pasitarnavo nešioklė, o paskui ir vėl ant rankų...ir netgi dabar, kai ji tik prašosi, visuomet stengiuosi ją panešioti, tas pats galioja ir Karoliukui...

Nemanau, kad tai yra blogai ir tuo labiau, kad vaikų nešiojimas juos sugadins. Aš darau taip, kaip man liepia mano širdis. O štai šeštadienį pas mus užsuko Gabytės krikštamotė su savo šauniąja šeimyna...oi, labai smagiai praleidom laiką, kepėm šašlykus, bendravome, o vaikučiai taškėsi pripučiame baseinėlyje:)

Na, o sekmadienis buvo dar turiningesnis, visą popietę mes praleidome Japonų kultūros šventėje, kur mokė arbatos tradicijos

suši gamybos

origami gamybos

hieroglifų rašymo

ikibano meno

o moterims darė japoniškas šukuosenas ir leido matuotis kimono:)

Taigi, mes iš tikrųjų nerealiai smagiai praleidome laiką. O vakarop traukėme pas Gabytės pusbrolį Jonuką.

Tai tiek šiam karteliui, IKI:)