Jau esu rašiusi, kad nuo pat gimimo Ana miega mažai. Dienos ramesnės, tačiau naktys... ne naktys, o tikras iki pat paryčių nesibaigiantis vakarėlis. Net ir būdravimas dieną ramesnis, gali drąsiai keletą minučių pabūti viena.
Tačiau vakaro dažnai laukdavome nenoriai... Maždaug nuo 18 valandos žvilgsniai į laikrodį tapdavo vis dažnesni. Pastebėjau, kad laiką seku ne tik aš: ir vyras artėjant vakarui dažnai klausinėdavo, kiek valandų, nes apie 20-21 valandą kažkas pasikeisdavo. Tai tarsi slaptas mygtukas, kuris įsijungdavo, ir Ana virsdavo tikru monstriuku! Ji pradėdavo verkti, nors ne - ji tiesiog klykdavo! Ir tas nuotaikos dingimas dažniausiai užtrukdavo iki ketvirtos ar net penktos ryto! Miegodavo tik ant rankų, ir net nebandyk prisėsti, nes ji, gudri lapė, labai greitai pajusdavo ir sirenos vėl įsijungdavo. Taigi taip ir gyvenome: valanda miego - valanda pykčio... miego ir vėl pykčio...
Nepadėjo niekas. O išbandėme, atrodo, viską, pradedant paprasčiausiu nešiojimu ir baigiant visiškai juokingais eksperimentais... Aš kartais net patikėdavau, kad ji ramiai užmigs, tarkim... pakeitus jos pataliuką. Nes juk užklojus rožiniu vienaragiu turėtų būti geriau! Spėkite, padėdavo? Žinoma, ne! Tuomet bandėme migdyti vežimėlyje... ir netgi automobilinėje kėdutėje. Triukšmas, tyla, šviesa, tamsa - viskas išbandyta, tačiau rezultatų - nulis.
Miegui turime labai šaunų lopšiuką, kurį nučiupau iš draugės. Tiek džiaugsmo ir svajonių apie Anos saldų miegelį buvo, kai grįžę iš ligoninės mes jį pagaliau atsinešėme į miegamąjį!.. Mhmm, kaip saldžiai ji jame miegos visai šalia mūsų lovos... Bet ne, pasirodo, nemiega! Nors... jeigu uždėsiu apsaugėles, nusprendžiau, jos tikrai suteiks papildomo jaukumo ir miegelis bus saldus. Nepadėjo. Blankiai šviečiančios lemputės aplink - juk tai taip mergaitiška ir miela! Deja, tas mielumas, kaip supratau, galioja tik man (lemputės jau vėl ilsisi spintoj)... ,,Baltas" triukšmas, paslėptas žaisle, švelnus meškutis šalia... Gerai, jau gerai, guldausi Aną šalia: ir pabandykite atspėti - padėjo? NEPADĖJO!
Bet staiga (tfu, tfu, tfu, kaip čia neprisišnekėjus!..), kai kantrybė jau visiškai seko, o miego stygius pasiekė tokią ribą, kad galėjau užmigti akimirksniu ir visiškai nesvarbu kur, Ana pradėjo miegoti! Taip, ji tikrai pradėjo miegoti! O viskas klostėsi taip: jai buvo jau pusantro mėnesio. Užmigo išdykėlė apie pirmą nakties, ir aš nieko nelaukusi kritau šalia, tyliai paburbėdama, kad reikia skubiai migti, nes netrukus privalėsiu keltis. Akimirksniu užmiegu, išsimiegu, prabundu pailsėjusi lyg po savaitės atostogų prie Karibų jūros - ogi mano mieloji ramiausiai miega, jokio garselio. Laikrodis rodo 4.35. Ką?! Netikiu savo akimis!! Pirmas pirmutinis kartas, kai ji miega tiek laiko be jokio atsibudimo... Aš jos jau net pasiilgti spėjau!
Ir štai nuo tos nakties viskas pasikeitė. Dar vis einame miegot vėlokai, tačiau naktį keliamės dažniausiai TIK du kartelius! Diena taip pat iškart pasikeitė: atsirado ilgasis pietų miegelis (pageidautina lauke), kuris trunka net 2-3 valandas!
Pasirodo, kartais tiesiog reikia išlaukti, ir viskas susitvarko Dabar jau kuriame dienos ir nakties taisykles, apie kurias - kitame mano ir Anos pasakojime.
Saldaus miegelio visiems mažiesiems draugams!
Linkėjimai ir apkabinimai,
Viktorija ,,Viktorijos masažai"
