Turiu dvi gimdymo istorijas ir jos abi labai skirtingos.
Pirmasis sūnus gimė prieš 7 metus. Tuomet buvau jauna, be patirties mamytė, kuriai viskas buvo nauja ir sunkiai suvokia.
O antrasis mažylis pasaulį išvydo prieš 3 mėnesius. Tai buvo visai kitoks gimdymas, kitoks mano pačios ruošimasis, suvokimas į tai, kas vyksta.
Mūsų kūdikis gimė paskutinį saulėtą ir šiltą spalio šeštadienį. Paskutinėmis nėštumo dienomis garsiai planavau, kaip ir kada turėtų viskas vykti. Sako, tik reikia labai norėti ir tau padės dangus. Tai pasitvirtino.
Pirmiausia laukiau savaitgalio, kada visa šeima namuose, nes svarbiausia buvo, kad mano vyresnėlis neliktų vienas. O antra - vyras nebūtų išvykęs darbo reikalais. Todėl kūdikis pradėjo belstis ankstų šeštadienio rytą, kaip ir norėjau. Žinoma, niekur neskubėjau, vis kartojau, kad spėsiu, kad niekas greitai neįvyks, nors mama vis kartojo, važiuok, nespėsi.
Važiuodama į ligoninę pagalvojau, kaip būtų gerai, jog šiandien dirbtų pažįstama akušerė ir tiksliai žinojau, kad mane prižiūrinti gydytoja budi visą dieną, nes per paskutinę konsultaciją pasiklausiau, kada ji dirbs, ir juokais pasakiau, šeštadienį reiktų pasimatyti.
Atvažiavom į gimdymo namus su vis didėjančiu skausmu, bet man buvo ramu, nes jau buvau čia buvusi, personalas truputį pažįstamas, sienos matytos.
Pravėrus gimdyklos duris išgirdau pažįstamos akušerės balsą ir labai apsidžiaugiau, kad dar vienas noras išsipildė. Ji rūpestingai mane priėmė, suplanavo, ką darysime, jog būtų lengviau. Bet visko nespėjome įgyvendinti, nes kūdikis labai greitai pradėjo judėti į priekį.
Sau kartojau, kad tik būtų greitas, sklandus gimdymas, jokių skatinamųjų ir nuskausminamųjų. Taip dar vienas noras virto realybe: 4 valandos gimdykloje ir kūdikis jau buvo mūsų rankose.
Labai džiaugiausi dirbusia medikų komanda, kuri buvo dėmesinga, nors gimdančių tą dieną buvo daug. Buvau viskuo aprūpinta, o daugiausia vyro dėmesio. Jis be galo rūpinosi mumis, mane visaip kaip palaikė, nepaliko nė minutės, o gimus mažyliui jam teko garbė nukirpti virkštelę.
Buvau pavargusi, bet labai laiminga, nes stebuklas įvyko, skausmų kaip nebuvę, viskas praėjo kaip sapnas, kurį malonu prisiminti.
