Dvyliktoji Godytės savaitė: apibendrinimas

Praskriejo, prabėgo, septynmyliai žingsniai pralėkė ir 12-oji mano Godytės gyvenimo savaitė.

Žiūriu į miegančią pupą ir mąstau - kiek jau daug mes išmokome, kiek daug pažinome ir DAR kiek mūsų laukia... manęs ir jos - mamos ir dukros. O juk tai neišskiriama darna :) 

Nauji atradimai
Atradimas Nr.1
Šią savaitę įsigijome lavinančią-vibruojančią-dainuojančią FISHER PRICE kėdutę. Ji gali statytis į 3 pozicijas - puikus daiktas, o svarbiausia, kad Godutė joje ramiai prabūna apie valandą! Žinot, ką man tai reiškia? Ši kėdutė, nors, atvirai pasakius, ne pati pigiausia, mūsų šeimai - puikus reikaliukas :)

Atradimas Nr.2
Viršutinėse dantenose matau kelis burbuliukus! Sakoma, kad tai besiformuojančių dantukų užuomazgos, bet, kas juokingiausia, mano akimis, formuojasi iltiniai dantukai :)) ar begali taip būti? O kad jūs matytumėt, su kokiu džiaugsmu ir meile ji į burnytę kemša viską, ką tik galima - savo kumštukus, mamos ranka, tėčio petį, kai jis ją nešioja, NUK kramtuką. Kaip niekad stengiamės 1000 kartų per dieną plautis rankas, nes niekada nežinai, kada jos atsidurs pas Godytę :)))) FUN :)

Atradimas Nr.3
Mano saulė bando sėstis. Kai tik pradedu maitinti iš buteliuko arba paimu ant rankų - pasiguldau ją ant nugarytės ant savo krūtinės, ji iš karto lenkia nugaryte ir kelia kojytes - o jei neleidi to daryti, ima pykti. Pastebėjau, kad net ir valgyti ji labiau mėgsta kėdutėje, o ne ant rankų.

Atradimas Nr.4
Godutė - tikras pelėdžiukas. Tėvelio nedžiaugsmui (jam į darbą nuo 8 val.), mergytė be 00:00 val. miegoti neina. Puikiausiai matosi, kad ji miegoti nori, akytės parausta, verkia, kad tik verktų, bet nemiega. O tada prasideda mamos lopšinės. Gera valanda ant gimnastikos kamuolio su lopšinėmis ir Godute ant rankų ir vaikas miega iki 7 val. ryto. O po to pavalgiusi dar miega iki 10 ir... dabar dar miega! (šiuo metu - 10:53) :)

Atradimas Nr.5
Jei pirmosiomis savaitėmis dukrytei dainuodavau lopšines vien dėl paties dainavimo, kad nebūtų tylu, dabar pastebiu, kad ji ima jų klausytis. Ji jau atpažįsta savų lopšinių (tiesa, lopšinėmis vadinu kelias savo mėgstamas lietuvių liaudies dainas, kurios yra gana melodingos, tačiau gerai veikia užmigimą) melodijas. Ypač dukrytei nepatinka, jei nutyli - tada ji pradeda muistytis, pykti ir visaip kitaip nerimąstingai elgtis.

Taigi... MAMOS. Dieve, negaliu patikėti, kad štai ėmė ir praėjo 12 SAVAIČIŲ! Net neabejoju, kad nespėjusi mirktelėti, imsiu sakyti, kad štai... ir 12 metų praėjo. O su jais augs ne tik Godutė, bet keisimės ir mes - tėvai, seneliai, proseneliai... Kiek daug visko nutiks, kiek dar visko bus. Tačiau kartu su dukryte mes  įveiksime visas negandas ir kliūtis. Viską viską! nes MEILĖ vaikui - yra pati didžiausia ir stipriausia MEILĖ pasaulyje. Tiesa, tai supranti tik tada, kai pati ant rankų sūpuoji aukso gabalėlį :) 

P.S. Mergaitės, AČIŪ, kad visą laiką skaitėte, kad domėjotės mūsų gyvenimu, kad komentavome ir bendravote :) AČIŪ MK, kad pasiūlė rašyti, apžvelgti gyvenimėlio vingius :) Jei ne MK, gal net tokio dienoraščio ir neturėčiau? Gal nebūčiau radusi laiko prisėsti ir išpažinti savaitės džiaugsmus ir vargus :) Vienu žodžiu, mergaitės, aš jums PAŽADU - mane čia tikrai dar sutiksite, tik... kiek kitokiu amplua ;) 

 MAMYTE, AČIŪ, kad palengvini dieneles, ačiū, kad būni su manimi, AČIŪ, kad visaip, kaip tik įmanydama, stengiesi padėti. AČIŪ tariu aš su tavo ženteliu :) MYLIM :*