Mūsų mergytė buvo itin nekantri ir nusprendė gimti visu mėnesiu anksčiau.Taigi – ankstukė. Pilvelyje itin spardydavosi, tai sakau, gal pradūrė kojos piršteliu maišelį, išbėgo vandenukas ir neliko nieko kito, kaip lįsti lauk apsižvalgyti...Juokas juokais, bet po vandenukų nubėgimo išsigandome abi: tiek mažylė, tiek aš. Ligoninėje, prijungus aparatūrą, gydytojai stebėjo, kaip neramiai spurda mūsų abiejų širdelės. Po 12 valandų laukimo, nerimo, skausmo ir vilties, lygiai 18.00 valandą vakaro gydytoja paguldė ant manęs pūstažandę mergytę. Laimė nenusakoma. Tik mažas mano bučinukas jai į žanduką ir gydytojai paima angeliuką. Sveikutė, sverianti 2915 g, (ne taip ir mažai kaip ankstukei) tik... visi angeliukai, gimę anksčiau, keliauja pasišildyti į inkubatorių. Čia mano laimė susimaišo su nerimu ir liūdesiu. Ką tik pasimatėm, ir turime išsiskirti. „Neilgam“, - guodžia gydytojai. Dvi valandas gydytojai neleido keltis. Mintyse vaikščiojau koridoriais ir ieškojau savo mažylės. Praėjus kankinančiai ilgoms dviems valandoms, parvežta į palatą, vyro padedama, skubu į kitą aukštą, pas dukrytę. Sunku, bet ne man – galbūt vyrui, matančiam kaip kelis žingsnius paėjus alpstu. Taip noriu greičiau ją pamatyti! Ir štai - ji! Guli stikliniame „namelyje“, tokia visa sava, pažįstama ir kartu – dar nenuglostyta savo tėvelių akių, rankų. Vėl – džiaugsmo ašaros, žodžiai ir mintys mažylei, kad mes esame čia, kartu su ja. Glostėme akimis kiekvieną jos angelišką lopinėlį. Kitos dienos antroje pusėje jau laikiau mažylę rankose. Tada pagalvojau: „tikrai, kūdikiai kvepia“ ir „jie yra kilę iš dangaus, nes mums atneša tiek džiaugsmo, kad akimirksniu pamiršti visą skausmą tarsi jo niekada nė nebūtų buvę“.
Gimus dukrytei, vis dar nebuvome apsisprendę dėl vardo. Turėjome keletą variantų. Vienas iš jų buvo Augustė. Abejonių nekilo, kai sužinojome, kad mūsų mergytė gimė tą dieną, kai yra švenčiamas Augustės vardadienis. Argi begali būti kitaip – žmogutis tarsi pats pasakė, kuo jis vardu.
floryte