Liepos 19 diena. Jonukui 64 dienos. 2 mėnesiai ir 3 diena.
Naktis ir vėl tokia pati
Keliamės kas 2,5-3 valandas. Šiek tiek sunku Jonukui paryčiais, vis stena, stena ir niekaip negali išstenėti kažko, o tas kažkas neleidžia jam ramiai įmigti. Vėl pilvukas cirkus krečia ir ramiai gyventi vaikui neduoda. Nors ir „purpsim“ per kiekviena sauskelnių keitimą, net ir naktį, Jonukas vis tiek bando kažką išstenėti. Aišku, nesiskundžiam jau taip pilvuku, kaip pirmąjį mėnesį, tačiau viskas dar nėra taip puikiai, kaip norėtųsi.
Šiandien keliuosi ankščiau, apie 8 valandą, nes su Jonuku vėl vyksime į Santariškes ir noriu neskubėdama, kol Jonukas miega susiruošti, tačiau Jonukas irgi nemiega kartu su manimi, todėl ruošimasis būna greitas ir vikrus. Aišku, sutapimas, tiksliau pasakysiu „kaip visada“, Jonukas nulūžta kietai beveik prieš išeinant iš namų, kai reikia valgyti prieš išvykstant. Jau nebe pirmas kartas.
Taigi šiandien aplankysime kardiologą ir darysimės širdutės echoskopiją. Automobilyje vyrukas nulūžta ir pas gydytoją reikia šiek tiek pabudinti. Gydytoja sutinka mus labai šiltai, o patikrinusi Jonuką patikina, kad jokių įgimtų ydų ar patologijų pas Jonuką nėra, todėl nerimauti tikrai neverta. Sako girdinti vieną ūžesiuką širdelėje. Po pusės metų reikės atvykti pasitikrinti dar kartą, bet šiai dienai nerimauti tikrai nėra dėl ko. Gydytoja palinkėjo sėkmingai augti ir mes išsišiepę pajudėjome link namų.
Taigi, apsilankymai pas svarbiausius mums specialistus baigti, ir rezultatai netgi geresni nei puikūs, visi patvirtino, kad Jonukas sveikas kaip ridikas.
Vykstant namo, Jonukas aišku ir vėl užmiega, o atvykus namo prabunda ir vėl jam nemiegadienis beveik visą dieną. Jonukas šiandien neramesnis nei visada, daug muistosi, „makaluojasi“, nepatogios jokios pozicijos, toks jausmas, kad jaučiasi nesavas kažkodėl.
Na, aš užimu linksmintojo rolę ir visą dieną su juo bendrauju. Vakarop, nesulaukusi geresnio oro (visą diena keistai apsiniaukę, bet nelyja), bandau išlysti į lauką pasivaikščioti, galbūt vaikiukui bus geriau ir labai džiaugiuosi, nes lauke jis pagaliau pirmą kartą šiandien užmiega ir numinga gerą posmelį.
Mums bevaikštant vėl atvyksta aplankyti tėveliai. Pasidarome vakarienę, jie pažaidžia su Jonuku, o mažiukas tampa vis labiau ir labiau neramesnis, pradeda verkti.
Nepadeda nei dažnesnis maitinimas, nei nešiojimas, nei kalbinimas, nei lingavimas, nei čiulptukas. Ko mes tik nebandome šiandien. Pirmą kartą jaučiamės sutrikę, nes mažiukas taip graudžiai verkia, kaip ankščiau neverkdavo. Pirma mintis atėjusi į galvą – vėl pilvuko problemos, bet pastebiu, kad mažiukas nei stena, nei raitosi, na, nėra tų tradicinių požymių. Taip pat prisiminiau apie skaitytus ir girdėtus vaikučių nerimo laikotarpius, ir kaip tik antrasis pasireiškia 6-8 savaitę. Stengiamės visaip raminti mažiuką ir visaip šokinėti aplink jį, kad tik neverktų. Net nežinau.
Gintarė
pas mus viskas tas pats tik su teciu 😃 budavo iseinu y darba tai jis man tik ate parodo ir sako vaziuok o kai vyras eidavo y darba tai asaros kaip pupos, vos nuramindavau... dziaugiuosi kad tarp ju toks stiprus rysys bet ir man reikia nors truputy to prisirisimo
o jezau aš sau tai nepavydžiu, žinok aš jau net pervargau nuo tokio prilipimo, vakar einam pasivaikščioti, sako mama apa, tipo panešk, sakau ne, tetis sako aš panešiu, jis sako ne, tipo tik mama gali nešt, su manim tik valgo, tik prausias, tik žaidžia, nu žodžiu viską, net ant puodo tik su manim, ir va vakar jau atitrūkau nuo jo, sakau bėgu praustis, jis iš paskos, stovi prie vonios ir rėkia, sakau palauk tuoj išlipsiu, o jis ne, lipo lipo ir įvirto 😃 taip abu ir pabaigėm vakarą, nusiprausėm kartu ir nuėjom gult kartu 😃
as tau pavydziu tokio prisirismo vaiko, ne smano kavalierius kuo didesnis tuo maziau jam manes reikia ☹ nesvarbu ar nemate manes dvi dienas vistiek lekia pas tete, laukia tik tetes man net buckio neduoda.... nu zodziu visas pasaulis jam sukasi tik apie tete ☹
laikykis mama😉 visko dar bus, palauk kavalierius paaugs bus kitos bėdos😀, dabar maniškiui-prisirišimo sindromas, tiek prikibęs kaip vantos lapas, vakar ant galvos net i vonią pas mane įkrito 😃
kaip gera zinoti, kad viskas cia tvarkoje ir visoms pasitaiko 😀 uch, nuraminot 😀
užeidavo ir man tokių "gerų" dienų, pasimesdavau visko griebdavaus....tikėkimės tokių dienų bus laaaaaaaabai mažai 😀
na net nezinau, lyg ir diena pasitaike rami, pati nestresavau del nieko, netgi patenkinta visa diena buvau, del geru ziniu pas gydytoja...na tikrai buvome sutrike, nes absoliuciai niekas nepadejo maziukui! Ir kaip deimante rase, net su asaromis verke ir taip graudziai, kad norejosi paciai verkti kartu...mums tiesiog savaime tas nerimuko laikotapris praejo, po keliu maitinimu ir pasupavimu, tiesiog ziogas nuluzo 😀 o del santariskiu skyriaus, tai net nezinau...mhm, mus palydejo ir net neziurejau koks ten skyrius, bet visko gali buti, nes prie smus kelis mazuliukus leliukus pajungtus prie aparaciuku isveze...
Oi,vargšiukai jūs.Laikykitės.Kiek girdėjau , berniukus labiau kamuoja pilvuko skausmai.Nežinau, ar čia mitas, ar ne.Mano mergytei taip pat pirmaisiais mėn.buvo pilvuko problemos. Ir tu daryk ką nori.Tiesiog mane vis ramindavo išlaukti kažkodėl tuos stebuklingus tris mėnesiukusir pan.Paskui viskas savaime praėjo. O dėl to nerimo...O kaip tu pati jautiesi?Gal pati dėl kažko nerimauji,gal išsigandai tą dieną ko nors-gal tai persiduoda per pieną.Nes aš kaip maitinau,tai buvo užburtas ratas. Vaikas jaučia visas nuotaikas.Pamenu, vieną kartą nuėjau šerti po gimdymo pirmą kartą voljere vilkinio šuns.Ir jis toks arklys iš to džiaugsmo pradėjo šokinėti .Aš labai išsigandau.Ir grįžusi iš karto sėdau maitinti pupos. Tai net negaliu apsakyti, kas tada dėjosi. O šiaip šaunuoliai.Visada paskaitau straispniukus.Tuoj norėsis, kad ne 100 dien7 o daugiau papasakotumėte 🤗