Zitos Ročkienės, kuriai liga nustatyta prieš 7 metus (esant 53 m.) dalinasi savo gyvenimo puslapiais:
Gyvenau normalų gyvenimą ir niekada nė minties neturėjau apie krūties vėžį. Tiesa, tam tikrą laiką krūtyje jaučiau guziuką, kuris vis sukietėdavo ir nuslūgdavo. Kartą jis nenuslūgo. Bet aš vis vyliausi ir delsiau.
Dabar suprantu, kad pirmoji klaida buvo nepasitikrinti, kai jį jaučiau, o antroji – dar ilgiau delsti. Pralaukiau beveik metus. Stengiausi šeimai per daug nepasakoti. Nenorėjau, kad vaikams būtų šokas.
Pasakiau, kad esu ligoninėje, kad dar daro tyrimus, jog jokių atsakymų nėra, nors pati jau žinojau. Mačiau, kad vyras ir vaikai labai išgyveno, bet pati esu šiek tiek optimistė, tai juos iš pradžių šiek tiek apdorojau, tik tada pasakiau.
Moterims norėčiau patarti susitaikyti su tuo, kad susirgo tokia liga. Reikia susikaupti ir pasiruošti gydymui, kuris trunka ilgokai. Svarbiausia nepanikuoti ir galvoti, ką dar gali dėl savęs padaryti.
O šeimai nebūtina iki smulkmenų žinoti, kaip tau skauda. Jei norisi kalbėti, geriau papasakoti likimo draugei ar gerai kaimynei. Jeigu pradedi analizuoti, gali visai iš proto išeiti. Žinoma, daug priklauso nuo žmogaus požiūrio. Aš neleidau moterims palatoje dejuoti.
Jos pasakojo, kad kai mane atvežė po operacijos, nustūmiau seselę ir pati atsiguliau į lovą, iš lovos ranka pasiekiau ir pakilojau kėdę. Tik tada užmigau.
Po operacijos teko gerti rupūžės antpilą, teko prisiklausyti ir kitokių gydymo būdų. Manau svarbiausia yra įsitikinimas: jei žmogus tiki, kad tai padeda – pirmyn. Kiti gali gerti tik vandenį, tikėdami, kad jis padeda.
Bet tokie būdai jokiu būdu negali pakeisti pagrindinio gydymo, nors jis ir nėra malonus. Man labai sunku buvo pirmąsias keturias dienas, vėliau pradėjo gerėti. Atsimenu, grįžęs ir pamatęs mane gulinčią vyras klausdavo: „Tai guli?“. Jo klausimas man būdavo gyvas priekaištas, bet susitvardydavau nesibarusi. Reikia suprasti, kad aplinkiniai nori tik gero, nors būni labai išsekusi.
Pamenu, buvau ką tik po chemoterapijos seanso, kai vyras pasiūlė važiuoti prie ežero pabūti su giminaičiais. Spyriojausi, bet vyras ir kėdę nupirko, kad pasėdėčiau pavėsyje. Bebūnant gamtoje pusseserės vaikai pririnko man žemuogių. Nenorėjau imti, bet jie atsakė, kad man labiau nei jiems smulkmena, o taip sugraudino.
Esu dėkinga krūties vėžiu segančiųjų draugijos „Alma“ narėms, kurios labai mane palaikė. Draugijos vadovė Regina Malžinskienė stovėjo už operacinės durų, buvo šalia ir prieš, ir po operacijos, kaip angelas sargas. Liga mus suartino.
Jei turite klausimų šia tema, gal jūsų artimieji serga, o gal tiesiog nežinote, kur, kada profilaktiškai pasitikrinti krūtis, klauskite redakcija@mamyciuklubas.lt - specialistai bandys atsakyti.
idomu kur profilaktiskai galima pasitikrinti krutis?
Mano vyro tetis kovojo su sia liga,bet deja nepavyko. O mano mama turejo skrandzio vezi,issioperavo,atleike gydyma ir tfu tfu tfu viskas dabar gerai 😀