Ir staiga man pasisekė – valdžia antrus vaiko auginimo metus padarė mokius. Antrus metus džiaugiausi buvimu kartu su dukrele namie. Trečius metus – taip pat, nes vyrui pasisekė gauti papildomo darbo ir jis mus pilnai išlaikė.
Bet tas laikas, kada reikėjo grįžti į darbą, atėjo. Į darbą turėjau pradėt eit nuo gruodžio mėnesio ir jau nuo vasaros ėmiau galvot, kur rast gerą auklę. Taip pat jau senokai dukrytei vis kalbėjau, kad mamytė eis į darbą, kad ji turės pabūti su tėčiu. Visą laiką akcentavau, kad mamytė padirbs ir grįš. Taip atrodė, kad dukrelė supranta, bet vienas Dievas žinojo, kas toje mažoje galvelėje vyksta...
Visai atsitiktinai aukle pabūti sutiko labai gera ir maloni kaimynė. Susitarėm su ja, kad pradėsime prie jos pratinti mano dukrelę ir kelis kartus per savaitę ji ateidavo pas mus į svečius arba mes pas ją nueidavome.
Vis užsimindavau dukrytei, kad kai mamytė dirbs, ji pabus su teta, o po to su tėčiu, nes man reikėjo dirbti per naktį iki ryto. Dukrytė reagavo ramiai. Ir pirmus kelis kartus, kai jau teko važiuot į darbą, ji visai ramiai mane išlydėdavo ir likdavo su aukle.
Visa bėda buvo ta, kad jeigu ryte prabudusi manęs nerasdavo lovoje, imdavo ilgai ir graudžiai verkti, kol vėl užmigdavo. Tėtis šiuo atveju negalėjo nieko padaryti. Vėliau atsirado labai graudžios mano išėjimo į darbą palydos.
Bet manau, kad tai buvo tiesiog vaikiška manipuliacija – galbūt mama neišeis į darbą ir grįš? Po kelių tokių verksmingų epizodų dukrelė ėmė mane vėl ramiai išleidinėti į darbą, mielai likdavo su aukle, tik anksti ryte – prabudusi verkdavo. Tėčiui žinoma skaudėjo širdį, niekaip nenuraminant dukrelės.
Kiekvieną rytą grįžusi aš jai sakydavau, kad mamytė visada grįš pas ją, kad mamytė labai skuba grįžti pas savo dukrytę.
Netikėtai maždaug po pusantro mėnesio mano dukrytei atsirado neaiškios kilmės baimės. Staiga ėmė labai daug ko bijoti, bijojo kai kurių žaislų, garsų, baimingai dairėsi į šalis. Buvo išmokusi pati pavalgyti, apsirengti ir staiga tapo vėl „mažytė“, pradėjo prašyti, kad ją pamaitinčiau, aprengčiau. Nepriekaištavau jai dėl to, nes supratau, kad kaltas yra mūsų išsiskyrimas...
Dabar jau baimės atsitraukė ir šiandien pirmą kartą ji jau nebeverkė, prabudusi ryte ir neradusi manęs – mano mažoji Ugnytė paaugo savo supratingume!
Kitoms mamytėms linkiu, kad savo vaikiukams rastų pačius geriausius žmones juos prižiūrėti, kad būtų ramios širdelės išėjus į darbą....O jei vaikiuko elgesys ir pasikeis kiek, labai ir nenustebkime, praeis kiek laiko ir viskas grįš į „senas vėžes“.
Mama Eglė
