Nors rubrika vadinasi „Versli mama“ šįkart istorija komercija ir verslu nekvepia. Asta Speicytė-Radzevičienė yra žinoma, kaip Neišnešiotų naujagimių organizacijos „Neišnešiotukas“ įkūrėja ir projekto „Ankstukai“ iniciatorė, o pas ją mane atvedė jos sukurti medalionai - „Vilties fėja“ www.viltiesfeja.lt, tad šįkart ir kalbamės apie juos.
- Rašote, „Vilties fėja“ - skleidžia viltį pasaulyje, kuri sustiprintų žmogaus asmeninę galią. Kaip kilo juos kurti?
- Visa ši istorija nėra trumpa. Prieš septynerius metus mano pirmagimė dukra Margarita gimė anksčiau. Kai dabar pamenu - buvo vasaros diena, dar trys mėnesiai iki gimdymo, mėnuo iki išėjimo į dekretą, o vakare suplanuotas apsilankymas pas gydytoją. Apžiūrint vaikelį echoskopu pamačiau jos sunerimusį veidą ir iškart pasakė, jog reikia kuo greičiau vyktį į ligoninę, nes vaisius tiesiog dūsta. Ligoninėje laukė gydytojų konsiliumas, kuris iškart pasakė, jog daro skubią Cezario operaciją. Man buvo šokas, nesupratau kas vyksta. Margarita gimė 26 savaičių. Iki to momento apie neišnešiotus kūdikius nebuvau nieko girdėjusi, nieko neskaičiusi. Išvis, net neįsivaizdavau, kad jie gali gimti tokie maži!
Po trijų dienų, kai jau atsigavau po operacijos, nuėjau pažiūrėti į inkubatorių, aprengė tokiais chalatais, žiūriu pro stiklą ir net nesuprantu, kad čia mano kūdikis. Gydytojai nežadėjo nieko gero, nesuteikė jokios vilties, beliko tik skaičiuoti minutes, valandas... Ligoninėje prabuvome 107 dienas. Per visą tą laiką aplankė be galo daug emocijų - kaltė, baimė, pyktis, kol atsirado meilė, išmokau būti mama. Tris mėnesius gyvenau su kitomis tokio pačio likimo moterimis ir tai labiausiai padėjo, tas buvimas kartu, tikėjimas ir viltis.
Grįžus namo supratau, kad informacijos apie neišnešiotukus visai nėra, todėl susikūriau pati tokį paprastą tinklalapį, kur pradėjau kaupti informaciją.
Po 22 mėnesių gimė antroji dukra Domicelė, o kai jai buvo buvo devyni mėnesiai - grįžau į darbą turizmo srityje. Nors sąlygos buvo puikios, bet suprantau, kad mano vertybės kitokios, motyvacija visai kita ir nors atlyginimas geras, dirbti nesinorėjo. Viduje kirbėjo prasmingas ir didžiulis noras padėti to paties likimo šeimoms. Netyčia, vieną dieną atsidariau „spam’o“ pašto dėžutę, kur plaukia visos reklamos ir pamačiau laiško antraštę - „Ženk pirmą žingsnį“. Chm, sudomino, atsidariau, o ten video įrašas su pamokslininku Robert Anthony. Užmečiau akį, išjungiau. Paskui vėl įsijungiau ir jame kažkas imponavo, toks energijos užtaisas… Turinys buvo apie tai, kaip gali pranokti savo ribas, siekti savo tikslų ir susikurti tokią gyvenimo kokybę, kurios nori. Laiške reklamavo, kad vienintelis Europoje seminaras su juo vyks Londone. Pasiūliau vyrui - važiuojam arba abu, arba nė vienas. Ir mes nuvažiavome.
Keturias dienas be pertraukų vyko toks, galima pasakyti, smegenų plovimas. Visi ten susirinkę buvo gyvenimo kryžkelėje, patyrę įvairių išgyvenimų. Mokėmės nugalėti savo baimes, teko eiti per žarijas, klausėmės paskaitų ir sužinojome, kaip siekti savo tikslo. Seminaro metu įsigijau apyrankę su kiniška moneta, kuri yra populiariausias pasaulyje talismanas.
Grįžom į Lietuvą ir tuomet prasidėjo sunkiausias etapas - keturis mėnesius svarsčiau mesti darbą ar ne. Tai ką dariau, nebepatiko, bet buvo labai svarbu pajamos. Tuomet surašiau pliusus minusus, parodžiau vyrui ir išėjau iš darbo. Iškart įsteigiau organizaciją, neturėjau jokios patirties, nežinojau ką daryti ir ta apyrankė man buvo lyg palaikymas - pačiupinėdavau, pažiūrėdavau ir prisimindavau ką mokė per seminarus.
Ir viskas ėjosi puikiai! Organizavome renginius, visi labai džiaugėsi mūsų veikla ir per vieną tokį susitikimą su mamomis, pagalvojau, jog noriu toms mamoms kažką duoti. Kartu su kolegėmis sumąstėme įteikti medinius angelėlius, lyg palinkėjimą, lyg talismaną… Mamų akys tiesiog nušvito, jos taip priėmė tą simbolį, užsipildė tikėjimu. Supratau, kad iš principo nesvarbu kas, bet tai yra be galo stipru.
Taip po truputį subrendo mintis, kad reikėtų kažko panašaus ir pradėjau piešti kas tai galėtų būti. Pirmoji mintis buvo angelėliai, bet ir vienokie, ir kitokie - nesigavo. Vieną dieną atėjo Margarita ir paklausė: „Mama, tu tą fėją dovanosi neišnešiotukų mamoms?”. Šitas vaikas, kuris pats yra lyg stebuklas, mato fėją, vilties fėją. Juk angelėliai kaip ir dangaus simbolis, o fėjos tai skraido ant žemės. Supratau, kad tai yra būtent tai, ko ieškau.
- Idėją turėjote, bet kaip ją sekėsi įgyvendinti?
- Pirmiausia, pradėjau ieškoti kas nupieštų - vienas, antras ir tik trečias žmogus nupiešė tą, kas patiko. Tuomet reikėjo rasti juvelyrą. Papuošalą bandė gaminti net trys skirtingi žmonės, bet vis tiek tai buvo ne tai. Nusprendžiau klausytis vidinio balso ir palaukti. Nuo idėjos gimimo jau praėjo pusę metų. Draugė žurnalistė parašė apie juvelyrę Rokiškyje, tai susisiekiau su ja. Ji pasakė, jog neturi laiko ir rekomendavo man susitikti su juvelyre Jurgita Erminaite. Ji tik po savaitės atsiliepė į mano laišką, susitikome, papasakojau jai apie idėją. Ji tuo metu laukėsi, bet sutiko pabandyti, sukūrė net dešimt variantų ir išsirinkome dabartinį.
- Medalionas turi ir ypatingą pateikimą, logotipu puoštą dėžutę…
- Taip, man norėjosi visumos, todėl medalionai pakuojami lyg kolekcinės monetos, žaliose, gyvybę simbolizuojančiose, dėžutėse. Norisi, jog tai būtų ne šiaip papuošalas, bet lyg šeimos vertybė, relikvija, kuri gali būti perduodama iš kartos į kartą. Dalyvaudama mugėse visad stendą papuošiu žaliomis sąmonomis, pakuodama įdedu levandos šakelę.
- Ar „Vilties fėja“ skirta neišnešiotukų mamoms?
- Nesitapatinu prie jokios istorijos ir situacijos. Tai tikėjimo ir vilties simbolis. Čia ne talismanas, sėkme reikia patikėti patiems, tad jis skirtas įkvėpimui, palaikymui, gerų emocijų ir laimės linkėjimui.
Tiesa, 5 procentai gaunamo pelno už „Vilties fėją“ skiriama „Ankstukams“.
- Kokiomis progomis žmonės jį įsigyja?
- Labai sunku rasti dovaną artimam žmogui, nes mes turime daug daiktų. Viena mergina pasakojo, kad jos draugė gimtadienio proga paprašė meilės, laimės, džiaugsmo. Būtent šis medalionas ir simbolizuoja visa tai! Labai dažnai žmonės dovanoja jį krikštynų proga. Viena mama įteikė jį savo vyrui ir suaugusiems dviems sūnums, prieš jiems išvykstant studijuoti, kad visa šeima turėtų juos vienijantį simbolį.
- Ką dar planuojate pasiūlyti?
- Suprantu, kad reikia plėstis, bet labai nenoriu, kad tai virstų komercija. Planuojame sukurti apyrankę, auskarus. Taip pat svajoju šį ženklą siuvinėti ant naujagimių drabužėlių, kaip palaikymo simbolį.
- Ar reklamuojatės?
- Dalyvavau mugėse, yra pasirodę straipsnių, šiek tiek reklamos, bet svarbiausia, kad žmonės sužino vieni iš kitų.
- Kur prekiaujate medalionais?
- Turiu elektroninę parduotuvę, taip pat kai kuriose juvelyrikos galerijose Kaune ir Vilniuje.
- O į užsienio rinkas planuojate plėstis?
- Dar per mažai daiktų, kad būtų galima pasiūlyti, kad ir per tą pačią svetainę etsy.com.
- Kiek reikėjo investicijų?
- Puslapį pasidariau pati, bet priemonėms, dėžutėms, metalui reikėjo 12 tūkstančių litų. Buvo labai baisu, visas santaupas sudėjau, bet aklai tikėjau, jog pasiseks.
- Ar toliau skiriate dėmesį saviugdos kursams, asmenybės tobulinimo seminarams?
- Taip, nuolat. Visi mes esame vienodi žmonės, turime kūną, emocijas, mintis ir darome viską, kad būtume laimingi. Nuolat savęs ugdymi tampame sąmoningesni, išmoksti atpažinti savo būsenas, jas įvardinti ir tobulėti. Dažnai žmonės susitapatina su kitų sėkmėmis, nelaimėmis, nemato savęs iš šono, nes gyvena kitų gyvenimus. Lygiai taip pat visi turime savo vidinį balsą, kuomet ugdydami save išmokstame jo klausytis. Vilties fėjos istorija - vidinio balso aspindys. Nuoširdžiai rekomenduoju visoms pasigilinti, nes tada gali atrasti save.
Ačiū už pokalbį!
Astos sukurtą „Vilties fėją“ galite atrasti www.viltiesfeja.lt, o Astą pakalbinti www.facebook.com/Vilties-fėja-Fairy-of-Hope
Nuotraukų autoriai - „Okto studija“ ir Mindaugas Galeckas
