Dvynukus auginanti Judita Sedalė įsitikinusi, kad vaikai jai suteikė sparnus ir ji net pati nesitikėjo kiek daug gali! Mažeikių rajone gyvenanti moteris šiuo metu didžiąją dalį jėgų atiduoda savo įkurtam ženklui „Dream Up“, po kurio vėliava siuva drabužius vaikams ir mamoms.
- Kaip sugalvojote kurti drabužius vaikams ir mamoms?
- Nuo vaikystės mėgau visus rankdarbius, siuvimas ir mezgimas buvo pagrindiniai. Dar neturėdama nė žalio supratimo apie siūlių skirtumus, brėžinius ir lekalus siuvau sau ir geriausiai draugei sukneles. Mokykloje stebindavau megztomis savo suknelėmis. Mezgimas ilgą laiką buvo mano aistra. Namie atsiradus prancūzų buldogei Tairai numezgiau visai visai mažytį megztuką jai. Tada pamatė kaimynė, paprašė ir jos šuniui. Tada jos draugė paprašė savo šuniukui. Taip visai netikėtai net porą metų mezgiau šuniukams megztukus, nuo pačių mažiausių jorkšyrų ar toiterjerų iki dalmantinų, labradorų ir bulterjerų. Didžioji dalis buvo mylimiausia veislė – prancūzų buldogai. Į kai kuriuos megztukus didžiosioms veislėms net pati tilpdavau (juokiasi).
Gimus vaikams, aišku, didžioji dalis mezginių būdavo skirta jiems: megztukai, liemenės, kepurės, šalikai, pledukai. Netikėtai teko mezgimo atsisakyti dėl sveikatos, tad išsitraukiau mamos dovanotą ir porą metų neliestą siuvimo mašiną. Pirmi nedrąsūs bandymai buvo siūti kepures ir šalikus, vėliau vis rimtesni ir rimtesni siuviniai. Tada sulaukiau prašymų pasiūti derinius mamai ir vaikui. Taip ir išsirutuliojo siuvimas iki to, kad pajutau, jog trūksta žinių sudėtingesniems siuviniams, todėl dabar vakarais lankau siuvimo brėžinių ir konstravimo kursus Darbo rinkos ir mokymo centre. Mažais žingsneliais siuviniai darosi vis drąsesni ir sudėtingesni.
- Dabar pasiūla milžiniška ir kuriančių daug, ar tyrėte rinką, konkurentus?
- Prieš metus turėjom su drauge atidariusios vaikiškų rūbų parduotuvėlę, tačiau abiem teko sudėtingai derinti mamos ir verslios moters pareigas, tad po pusmečio teko užsidaryti. Tačiau nemaža dalis klienčių ir toliau domėjosi kur mus galima rasti, kaip įsigyti rūbelius vaikams ir pan. Tai turbūt ir skatino kažko imtis, nes vis sulaukdavau žinučių, kad labai trūksta Mažeikiuose vaikiškų rūbų pasiūlos. Praėjus beveik dviem metams konkurentų gerokai išaugo ir siuvėjų atsirado nemažai.
- Kuo išsiskiria „Dream Up“ drabužiai?
- „Dream Up“ išsiskiria bendru projektuku kuriamu kartu su kita veiklia mama Dovile („Meet Me“). Su ja susipažinome dar turint parduotuvę, tad vis pasikalbėdavom, kad norisi rūbuose unikalumo ir originalumo, taip ir gimė idėja piešti ant rūbų. Ji be galo talentinga ir meniška, visad rezultatas ant rūbo pranoksta lūkesčius. Man pačiai rudenį teko susidurti su rimtomis sveikatos problemomis, tad norėjosi rūbo, kuris paskatintu nesustoti ir eiti pirmyn, neprarasti vilties, siekti savo svajonės ir pan. Taip ir gimė suknelės su pienės pūku ir užrašu „Follow your dreams“. Žinutė skirta moterims, kad niekada niekada neprarastų vilties ir siektų savo svajonių, o apsivilkusios suknele įgautų daugiau pasitikėjimo eiti jos link.
- Pati siuvate ar turite siuvėją?
- Siuvu pati.
- Iš kur atkeliauja audiniai?
- Audinius perku audinių parduotuvėse arba internetu. Sudėtinga iš tikrųjų su audinių pasiūla, nes kainos nėra patrauklios, o tai pakelia rūbo kainą. Norint įsigyti kažko įdomesnio, tenka gerokai panaršyti po internetą, o ir taip perkant, visad išlieka tikimybė nusivilti, nes esu iš tų žmonių, kuriems reikia paliesti, pajausti, kas gali gimti iš vieno ar kito audinio. -
- Kuris drabužis pats populiariausias?
- Populiariausios buvo raudonos suknelės prieš Kalėdas! Jų pasiuvau tiek, kad naktim sapnuodavau jas. Beveik visos buvo siuvamos po dvi: mamai ir dukrai, tad skaičius siekė keletą dešimčių. Neliko nuskriaustos ir mylimiausios moterys, tai mama, sesuo ir dukrytė, kurios po eglute taip pat rado po raudoną suknelę. Didelė paklausa derinukų mamos ir dukros, nes nori vienodų suknelių, ar spalvų derinio, ką paprastai sudėtinga rasti ir įsigyti parduotuvėse.
- Kas kuria modelius?
Idėjų ieškau internetu, ką galėčiau pritaikyti savo prie rasto pavyzdžio. Nesinori kopijuoti ar plagijuoti, norisi bent detalę įdėti savo, tad kaip „Dream Up“ išskirtinumo detalė papuošianti bet kurią suknelę yra nugaros pusėj kaspinėlis su odos detale.
- Kaip reklamuojatės?
- Gyvename labai dėkingame laikotarpyje, kai internetas užvaldęs mūsų gyvenimą ir viskas ranka pasiekiama, tad pagrindinė reklama facebook paskyroje ir aišku iš lūpų į lūpas.
- Ar planuojate pasiūlyti užsienio rinkai, pvz. per Etsy.com?
- Dalis užsakymų iškeliauja ir į kitas šalis, tokias kaip Anglija, Ipanija, Norvegija. Šiai dienai viena nesu pajėgi pasiūlyti daugiau gaminių platesnei rinkai, nes tiesiog fiziškai nespėčiau, tačiau kaip minėjau, niekada nenustoju svajoti, o svajonėse yra nedidelė siuvyklėlė su dar pora kūrybingų merginų, kur būtų jauku ne tik siūti, bet ir klientus pakviesti puodeliui kavos. Kur aplinka būtų tokio jaukumo, kad galėtum dirbti su šlepetėmis ar augintiniu šalia. Svajoju drąsiai, nes žinau, kad svajonės pildosi (šypsosi).
- Ar sunku būti dvynukų mamyte? Kaip priėmėte šią žinią? Papasakokite daugiau apie vaikučius!
- Čia jau reiktų atskiro straipsnio (juokiasi). Visad su vyru juokaudavom, kai paklausdavo kada planuosim vaikučius, kad kai bus akcija imsim iš karto du, tai va, prisijuokavom. Gruodžio pradžioj sužinojau, kad laukiuosi, pasirodžius pas gydytoją patvirtino nėštumą ir kad viskas gerai, nėštumas normalus. Tad buvo pati džiugiausia žinia Kalėdoms pranešti visiems naujieną, kad laukiam šeimos pagausėjimo. Bet apsidžiaugus šia žinia iš karto po švenčių teko greitai sunerimti, kai kreipėmės į gydytoją dėl gresiančio persileidimo... Gruodžio 30 d., prieš pat Naujuosius Metus, nuo Mažeikių iki Šiaulių važiavom abu su vyru tylėdami, susikaupę, nes taikėmės su blogiausiomis žiniomis. Kaip dabar pamenu, kai gydytojas apžiūrėdamas paklausė, ar giminėj yra dvynukų ir pasakiau kad tikrai ne, sako dabar bus, o aš net pasimečiau ir paklausiau, pas ką. Sako, pas jus. Aš vis dar nesupratusi klausimo, kaip tai pas mus. Tada ir parodė ekrane dvi plakančias širdutes!!! Net dabar prisiminus jaudulys toks, lyg viskas buvo vakar. Juk tokio varianto net nesvarstėm, taikstėmės su blogiausia žinia, o čia tokia, nuo kurios kojas pakerta ir viskas verčiasi mažų mažiausiai aukštyn kojom ir dar dvigubai.
Parėjus į kabinetą vyras tik nužvelgė mane liūdnu žvilsniu, nes mano veide buvo toks šokas, kad gerų žinių net nesitikėjo. Padavus nuotraukytę bandžiau paaiškinti, kad laukiamės dvynukų. O jis tik žiūri į mane didelėm akim ir nieko nesupranta, ką sakau. Abu drebančiom rankom laikėm echoskopo nuotraukytes su dviem puslytėm, nes žmogiukų dar net nesimatė, o gydytojas pasakojo apie grėsmes ir daugiavaisio nėštumo sudėtingumą. Tiesą pasakius, negirdėjom nė žodžio, tik savo širdies plakimus, nes širdis buvo vis dar kulnuose. Tad Naujus metus pasitikom pasilaikydami tik sau tokias naujienas, nes norėjosi ir patiems apsiprasti su žinia, ir palaukti saugaus laikotarpio, kad viskas būtų gerai. Kai jau po kurio laiko naujienas apie dvigubą nėštumą pranešinėjom kitiems, pradžioj nepatikėjo mumis, nes galvojo kad juokaujam.
Nėštumas buvo nei labai lengvas, nei sunkus. Visi linkėjo ir patys tikėjomės porelės, kad būtų sūnus ir dukra. Sulaukus 17 savaičių ir atsigulus į ligoninę patvirtino skirtingas vaikučių lytis, tad nenustebom visai, nes tuo buvom tiesiog įtikėję patys. Dukrytei buvo sudėtingiau augti, nes jos padėtis buvo sudėtingesnė, tad kai tik po apžiūros gydytojas užsimindavo, kad kas negerai, kalbėdavom su vaikais, kad tik kovotų, nepasiduotų, kad būtų stiprūs. Tikiu, kad tai turėjo didžiulės reikšmės, nes abu vaikai tikrai yra kovotojai už viską ko nori, ko siekia. Ypač dukra, kurios gyvybė nuolatos buvo rizikingoje padėtyje.
Aš ir pati tik per nėštumą buvau stipresnė nei bet kada, nes tik tada atėjo suvokimas, kad nuo šiol būsime atsakingi už du žmogučius, ir jei ne mes, niekas kitas jais nepasirūpins. Tad kai gydytojas vis sakydavo, išnešiok dar bent mėnesį, tada dar bent savaitę, aš tvirtai sakiau, kad darysiu viską, jog išnešiosiu iki galo. Taip ir buvo! Suėjus beveik 38 savaitėm, kai jau buvo saugu, paskyrė planinę cezario operaciją ir liepos 27d., kai abiem mum su vyru buvo tuo metu po 27 metus (man liepos 13 suėjo, o vyrui rugsėjį jau 28 turėjo būti), teta su dėde šventė tą dieną savo 27 –ąsias vestuvių metines, gimė patys nuostabiausi mūsų gyvenimo kūriniai Domas ir Urtė („Dream Up“ trumpinys, o iš pirmų raidžių gaunasi DU ).
Ar lengva auginti dvynukus? Visko buvo, kaip ir su vienu ar trim vaikais. Sudėtingiausia būdavo logistika: su dvigubu vežimu netilpdavau pro jokias parduotuves ar jų lentynas, tad tekdavo visa tai atlikti vyrui, arba kaip internete sklando juokas, kad motinystė keista tuo, kad nuvažiavimas į parduotuvę prilygsta šventei (juokiasi).
Kai šalia geriausias tėtis pasaulyje, nesudėtinga būti geriausia mama ir auginti dvynukus. Mes esame ne tik šeima, mes komanda! Nėra parašytos auksinės knygos, kaip būti tobulais tėvais ir kaip užauginti tobulus vaikus, tad klystame ir klaidas taisome kartu, mokomės vieni iš kitų visko, nuo pažinimo džiaugsmo pamačius žvirblį ar drugelį, iki egzistencinių klausimų, tokių kaip: ką mes veikėme, kai buvome pas tave pilvelyje arba kaip mes tilpome, jei tu mūsų dabar abiejų nepakeli? Mes augame visi kartu ir tobulėjame! Vaikai suteikė man sparnus, nes vis kartoju sau, jei jau galiu dvynukus auginti, vadinasi galiu viską! Iki vaikų buvau ta, kuri paskutinė visur susiruošia, tad mama su vyru vis juokėsi, kaip aš susitvarkysiu su dviem vaikais. O pasirodo galiu! Ir dar kiek!
Šiuo metu esu dvynukų mama, daugiau mažiau gera žmona (šypsosi) , visad pagalbos ranką ištiesianti sesuo, dukra, kaimynė, draugė. Negana to, vakarais mokausi siuvimo subtilybių, taip pat esu gyventojų išrinkta Tirkšlių miestelio seniūnaitė, vaikų darželio tėvelių komiteto narė, Mažeikių rajono savivaldybės antikorupcijos komisijos narė. Antrus metus iš eilės dalyvauju Kalėdinėje „Vilties angelų akcijoje“ onkologinėmis ligomis sergantiems ligoniams gaminant vilties angelus. Vakarais, sumigus vaikams, vyrui padarius skaniausios pasaulyje kavos puodelį randu laiko ir knygai paskaityti. Kai labai nori – viską gali, tik svarbu nesustoti vietoje! Kasdien rytojuj prašau tik vieno dalyko – sveikatos sau ir artimiesiems, nes visa kita tik pagal norus ir galimybes.
- Ką dirbote iki motinystės? Ar planuojate grįžti? Kaip tai pasitarnavo kuriant verslą?
Buvau vienos akcinės bendrovės administratorė, tačiau po vaikų priežiūros atostogų darbo vietos neliko, nes pati atėjau išėjus į dekretą prieš tai dirbusiai administratorei. Grįžti nesiveržiau, nes vaikams pradėjus lankyti darželį ligų neišvengiam, o su dviem ir laikas dvigubai užsitęsia. Pradžioj suserga vienas, po keletos dienų ar savaitės prisijungia ir kitas. Norėjosi laisvo darbo grafiko, kad susirgus vaikams nebūtų streso nei man nei jiems, kad greičiau pasveiktų ir galėčiau grįžti į darbą ar galvoti kam juos palikti, kol serga. Todėl visą laiką mintys sukosi apie veiklą, kuria galėčiau užsiimti namie.
- Gyvenate Mažeikiuose - ar sudaro sunkumų kuriant verslą? O gal kaip tik privalumas?
- Gyvenam šiek tiek už Mažeikių, Tirkšlių miestelyje. Sunkumų didelių nėra, jei negaliu pati nuvežti pasiūtų rūbų klientėms, atvažiuoja pačios. Didžioji dalis užsakymų iškeliauja į kitus miestus. Didžiausias minusas, kaip minėjau, audinių įsigijimas.
Ačiū už pokalbį!
Juditos kurtus drabužius vaikams ir mamoms galite rasti https://www.facebook.com/dreamupdreamup/
