Šį kartą mūsų tikslas - Velnio duobė, kuri yra 4 km į šiaurės vakarus nuo Aukštadvario, važiuojant link Beižionių, Aukštadvario girininkijos Kalvų miške, Aukštadvario regioninio parko Mergiškių kraštovaizdžio draustinyje. Plotis 60-65 m – 200 m. Plotas 0,04-4,5 ha. Gylis – 30-40 m. Legendomis ir padavimais apipinta Lietuvos duobių "karalienė".
Paskelbta ne tik Lietuvos Respublikos geologiniu gamtos paminklu, bet ir vienu iš 100 lankomiausių Europos gamtos paminklų.Velnio duobė, yra ypatinga mitologinė sakralinė vieta.
Velnio duobės paslapčių takas veda apačion, kur telkšo 60 metrų skersmens pelkė. Rašoma, kad labai klampi ir pavojinga. Manoma, kad pelkė požeminiais kanalais susisiekia su netoliese esančiais giliais Škilietų ežerėliais. Pasakojama, esą velnio į duobę įvilioti ir prasmegę gyvuliai po kurio laiko išplaukdavę viename iš tų ežeriukų. Legenda byloja, kad šiose apylinkėse guli milžino skeletas. Jo burna – tai Velnio duobė, akys – Škilietų ežerai, o nosis – Pamiškės piliakalnis.
Jei ne uodai, būtume dar ilgiau pasigrožėję, nes ji mums priminė Kalio kraterį, esantį Estijoje, Saaremos saloje.
Dar ketinome iškart aplankyti šalia esančią Gedanonių kalvą, bet iki jos pasirodė mums labai nedraugiškas kelias.
Dar sykį išsiaiškinome, kad keliauti vakarais, po darbo, labai smagu ir energetiškai naudinga.
P. S. Gamtoje nėra klausimo :"Ką, mama, valgyti? " Viską, ką pasiimam, tampa labai skanu. 
