Savaitės eigoje pasitaikęs laisvadienis skatina turiningai praleisti laisvą dieną. Telieka išjudėti iš namų. Tad šį kartą per daug nenutolus nuo Vilniaus pasivaikštome Ribiškių pažintiniame take. Takas atvertas 2015 m. Jis man buvo atradimas. Kilome aukštyn, leidomės žemyn, ėjome pieva ir vėl aukštyn, ir vėl žemyn, ėjome gyvenviete, ėjome miško takeliais ir t.t. 6 km takas ištvermingiems žygeiviams, mes jį įveikėme per 1,5 val. Ši vasara lepina kaitra, tad reiktų įvertinti savo jėgas, pasirūpinti geriamu vandeniu ir kepuraitėmis, purškalu nuo uodų.
Deja, takas netinkamas su vežimėliais ar sunkiai vaikštantiems žmonėms.
''Šis pėsčiųjų takas ypatingas tuo, kad veda ir pažindina su ypatingai kalvotu Vilniaus apylinkių kraštovaizdžiu. Ribiškių pažintinis takas prasideda ties Minsko plente įsikūrusiu viešbučiu „Ibis Stile“. Pasukus į kairę ir einant laikrodžio rodyklės judėjimo kryptimi tako ilgis – 6 km. ir ji paženklinta mėlynos spalvos ženklais, o pasukus į dešinę pusę trasos ilgis nesieks nei pusės ilgojo maršruto ir jis bus paženklintas žalia spalva. Ši, žalia trasa pritaikyta čiuožti slidėmis, todėl jei kam nepatinka kalnų slidinėjimas netoliese esančiame Liepkalnyje, galima šia trasa pasportuoti su lygumų slidėmis''.
Tako pradžia, pirmasis stendas kvepiančiame pušyne. Apžiūrėję kokį ratą apsuksime, pradedame žygį. Vaikai vasaroja pas senelius, tad mums 6 km trasa labai tinkama.
Birželio mėnesio pievos džiugina spalvomis, ryškiais vasaros kvapais ir įvairia augalija.
Informacija stenduose aiški tiek suaugusiam, tiek vaikui. Trumpi įdomūs tekstai, klausimai ir užduotys įtrauks smalsiuosius žygeivius. Tikrai rekomenduoju visus apžiūrėti ir paskaityti informaciją.
Keliaujam toliau, pakilus atsiveria nuostabūs panoraminiai vaizdai. Tolumoje galima įžvelgti Liepkalnio trasas.
Take yra senų brandžių ąžuolynų su tipiška žoline danga. Deja, kai kurie galingi ąžuolai jau nebeatrodo tokie galingi, o apdžiuvę. Matyt jų natūralus gyvavimas baiginėjasi. Bet savo dydžiu ir gožiu ištiesų įspūdingi.
Pažintinė informacija.
Takas miške suteikia pavėsio ir gaivos. Poilsiui suolelių ir pavėsinių nėra. Mes jų ir nepasigedome, nes poilsio mums ir neprireikė.
Reljefo, kuriuo driekiasi Ribiškių pėsčiųjų takas, analogo Lietuvoje, o greičiausiai ir visoje Europoje, nėra. Šis reljefo fenomenas galėjo susidaryti tik ypatingomis sąlygomis ištisai peršalusioje moreninių nuogulų storymėje.
Pievose yra retų augalų rūšių. Tad čia atvyksta studentai tyrinėti ir aprašinėti pievas. Įdomus ir informatyvus stendas.
Žavėjo senasis maumedis ir žaliuojanti pieva.
Pievoje ne tik augalai, bet ir besiganančios avys, įžvelgiamos tolumoje. Dar kelios ožkos ar ožiai jų draugijoje.
Einant taku matomas ir skaidraus vandens ir šviesaus smėlio dugno, be galo vingiuotas Kaukysos upelis.
Labiausiai laukiau kol prieisime tą upelį.
Kopiant aukštyn ryškėja vabzdžių viešbutis. Didelis, bet pasirodė tuščias, o gal mes tų vabzdžių dienos metu ir neturime pastebėti?
Žavus takelis...
Pasibarsčiusių namelių šioje gamtos ramybėje buvo ne vienas.Šis pasirodė įdomiausias ir natūraliausiai susiliejęs su gamta.
Dar vienas kontrastingas medžių vaizdas: kairėje liauni berželiai, o dešinėje jau brandūs įvairiarūšiai medžiai.
Grįžinėjant jau girdisi automobilių garsai, priartėjome prie plento, vadinasi mūsų kelias jau greit baigsis. Taip mes grįžome prie tako pradžios.
Žygis baigėsi, o įspūdžių liko labai daug.
