Vasaros gidas: "piligriminė" kelionė į Šiluvą

Vasaros gidas: "piligriminė" kelionė į Šiluvą

03. Aug 16:43 raganeleskisenele raganeleskisenele

Mamyčų klube esu dar naujokė, bet jaučiuosi po truputį „apšylanti kojas“. Mėgstu rašyti, skaityti kitų mamų naujienas (kai kurių vardus jau puikiai įsiminiau) ir mamų mamos Eglės įkeliamus patarimus. Bet labai nusiminiau vasaros pradžioje (o gal tai buvo pavasario pabaiga?) sužinojusi, kad vyks Vasaros gido projektas, nes mes vis dar gyvename pusiau karantino režimu, mūsų tėtis per brūkšnelį vairuotojas neturi atostogų ir jokių rimtų kelionių planų nekuriame. Tada paguodžiau save, kad skaitysiu apie kitų šeimų keliones ir jausiuosi kaip pabuvusi visose tose šauniose vietose. Bet galiausiai mano nervai visai nebeatlaikė ir įtikinau (gan lengvai) vyrą, kad pakeliauti galime ir mes. Tad pasidalinsiu keliomis mūsų vasaros pabaigos kelionėmis po mums netolimas apylinkes, po kurias paklaidžioti užtenka laiko vakarais ar savaitgaliais. Kurios mums patiems jau visai neblogai pažįstamos, bet mūsų dukrytei matomos pirmą kartą. O įdomiausia buvo tai, kad mažoji labai entuziastingai sutiko dalyvauti šiame iššūkyje: pati energingai eina net per lietų, susidomėjusi apžiūrinėja naujas vietas, o pamačiusi, kad jau sukame link namų, griežtai pareiškia dar nenorinti grįžti. Ir taip įvyko pirmoji mūsų kelionė, kurią juokais pavadinau piligrimine.

O apsilankėme Šiluvoje. Vaikystėje ji man siejosi su bažnytiniais atlaidais, begale žmonių ir blizgančiais beprotiškai ilgų saldainių popierėliais. Būdama septynerių čia gyvai mačiau popiežių Joną Paulių II. Vėliau Šiluva mums tapo gražiu ir ramiu miesteliu pakeliui į Kauną ar Vilnių, stebinančiu savo architektūra, išlaikyta savastimi ir... nuostabiu restoranu.

Po Šiluvą nevaikštinėjau porą metų ir nustebau pamačiusi, kaip miestelis dar pagražėjo, žmonės prie pagrindinių gatvelių atsinaujino namus, tačiau vis tiek išliko ta medinukų dvasia. Ir kaip didžiausias stebuklas tokioje mažoje gyvenvietėje stūkso didžiulė bažnyčia ir dar nuostabesnė, legendomis apipinta koplyčia, tarsi angelas besiveržianti aukštyn. Abu pastatus jungia sutvarkyta aikštė su gražiomis skulptūromis. Prie koplyčios – kapinaitės. Čia ilsisi ir mūsų giminaičių, bet apie juos dukrytei papasakosiu kada nors vėliau, kai ji supras ir, tikiuosi, norės sužinoti šeimos istoriją. Ramus vakaras, vienas kitas lietaus lašelis. Mes – bene vieninteliai keliautojai.

Tiesa, pastebėjau, kad Šiluvos piligrimų centras siūlo naujovę – dviračių nuomą, greičiausiai turi patarimų ir dėl maršrutų. Juolab kad nuo praėjusių metų naujas dviračių takas sujungė Šiluvą ir Tytuvėnus, tad turint daugiau laiko galima smagiai pakeliauti.

Ant senų medinukų sienų „išdygo“ šiuolaikinio meno apraiškų. Visai smagu už vieno ar kito kampo „sutikti“ nupieštą vyruką, rasti ryškų gamtos paveikslą ar didžiulę nuotrauką. Miesteliui ir snaudžiantiems namukams tai suteikia gyvybės.

Restoranas. Nepatikėsit, bet tikras, prabangus, su puikiu maistu. Ir žinote, kas čia žavingiausia? Ogi kad kiekvienas patiekalas turi pavadinimą, susijusį su šventųjų vardais. Perskaičiau kaip kokią knygą. Iš patirties galiu pasakyti, kad ledai tikrai nuostabaus skonio. Čia rengiamos išskirtinio grožio vestuvių, krikštynų ar kitos šventės, nenusileidžiančios didmiesčių pasiūlai.

Na, o pakeliui namo stabtelėjome Petro Stundžios sodyboje. Tiksliau vietoje, kurioje ji kažkada stovėjo. Šiandien čia belikę keletas šio vietos kūrėjo sukurtų akmens ir betono skulptūrėlių. Mūsų mažajai keliautojai labai patiko meškutės ir velniukai.

raganeleskisenele raganeleskisenele 04. Aug 13:24

Ačiū ☺️ mane nustebino dukrytės susižavėjimas, vis galvojau, kad ji dar per maža. 🤷‍♀️

jaldija jaldija 03. Aug 20:10

Labai šauni jūsų kelionė.
O mažoji keliauninkė jau pajuto naujų ir nematytų vietų atradimo džiaugsmą, šaunuolė 👍🥰🌹