Vis galvodami, ką netoliese galime pamatyti ir kitiems papasakoti, nusprendėme aplankyti Radviliškio rajone esančią Šiaulės žemę. Išdardėjome vieną saulėtą pavakarę, po Jonės pietų miegelio. Net pavalgyti atsisakė sužinojusi, kad vėl važiuosime į, jos akytėmis žvelgiant, didelę kelionę.
Dalį kelio riedėjome visai smagiai, bet pati Šiaulės žemė pasitiko žvyrkeliais, miškais ir kalniukais. Važiavimas truputį priminė karuselių parką. Bet šiaip taip pasiekėme tikslą ir prieš akis išvydome 21 metro aukščio apžvalgos bokštą. Sako, kad nuo jo net Šiauliai matosi. Aš tikrai nepaliudysiu šio fakto, nes nelipu aukščiau nei ant kėdės. Jonė iš pradžių lyg ir buvo sužavėta, kad galės kilti, tačiau netrukus supyko. Nežinau, ar persismelkė mano baimėmis, ar tiesiog nenorėjo mamos vienos palikti. Taigi likome abi laukti apačioje.
Tačiau bokštas pasirodė visai įdomus apžiūrėti ir nuo žemės. Be to, šalia auga įvairių retų augalų, galima pamatyti mažesnių gyvūnėlių ar net karališką briedį. Apie tai rašoma greta įrengtuose stenduose. Nors šiaip reikėtų pripažinti, kad infrastruktūra labai skurdi – vos vienas kitas pasilaupęs suolelis, ant takelių išgriuvusios sulaukėjusios slyvos, kupinos šiukšlių dėžės. Bet stengėmės matyti tik tai, kas gražu.
Nuo bokšto pasukome takeliu link paties Šiaulės kalno (Kudinų piliakalnio). Jonė be problemų įveikė kilometro „trasą“, pakeliui prisirinko kankorėžių, laukinių obuoliukų, apžiūrėjo skruzdėlynus. Lipome į kalnelius ir leidomės žemyn, kol pagaliau radome, ko ieškojome. Perskaitę informacinį stendą sužinojome, kad ant Šiaulės kalno kažkada stovėjo bažnyčia, o ant netoliese esančio Varpinės kalnelio – varpinė. Tarp jų buvo miestelis, kurį vėjas užnešė smėliu. Žmonės bandė jį nukasti, bet per naktį vėl visas darbas nueidavo perniek. Kol galiausiai dvaro savininkas liepęs žmonėms nebevargti ir miestelį įkūrė kitur. Graži legenda ir puikus oras pasivaikščiojimui tarp kalvelių suteikė džiaugsmo, tačiau nuotaiką vėl pagadino apgriuvusi infrastruktūra – papuvę laiptai kopti į piliakalnį su vaiku pasirodė nesaugūs, tad tiesiog pasigrožėjome vaizdu iš papėdės. O ir kilometras kelio atgal Jonei jau tapo nebeįveikiamas, tad grįžome su nešuliu.
Pakeliui namo stabtelėjome Šiaulėnų miestelyje. Gražiai sutvarkyta centrinė aikštė, mieli sodybų gėlynai ir neogotikinio stiliaus bažnytėlė. Apėjome ratu, pasisveikinome su vietiniais gandrais ir išvykdami pamojavome Šiaulės žemei.
Po tokio pasivaikščiojimo net ir paskubomis įsimesta duonos riekė buvo labai skani, o mažoji keliautoja puikiai suprato, koks daiktas yra tas didelis bokštas.
