Šiandien man skauda kojų raumenis (darau išvadą, kad man reikia laipiojimo laiptais mankštos). O taip nutiko todėl, kad vakar keliavome aplankyti gražios ir ramios vietelės prie pat Kražantės upės.
Po to, kai praėjusį kartą apžiūrėjome akmens skulptūrėles, Jonė išgirdusi, kad vėl keliausime, vėl vylėsi pamatyti tuos meškiukus. Tad turėjau supažindinti su naujos kelionės planu. Visą kelią iki Burbaičių kaimelio Kelmės rajone kartojo, kad lipsime į kalną ir bus upė. Upę ji lig šiol buvo mačiusi tik knygelėse ir paveikslėliuose prie „u“ raidės. Tad vis žvalgėsi pro automobilio langą prie kiekvienos kalvelės stengdamasi išvysti tą naują jai reiškinį.
Kelionė neprailgo. Vykome pro mano prosenelės gimtąjį Kibučių kaimą. Aplink laukuose burzgė kombainai, o kelyje sutikome ne vieną grūdus vežantį traktorių. Na, tik važiavimas žvirkeliu kiek nukėlė į senovės laikus. Bet pagaliau tikslas pasiektas. Prieš akis – Burbaičių piliakalnis, vietinių tiesiog meiliai vadinamas Piliuku.
Jei žvelgtume nuo Kražantės kranto, iki Piliuko viršūnės – 24 metrai. Bandžiau suskaičiuoti, kiek laiptelių teko įveikti, tačiau pamečiau skaičių. Pasiekę viršūnę, prisiminėme legendą, kad kažkada čia keliavęs milžinas pritūpė prie upės gurkštelėti vandens, o tuo pačiu ir savo klumpėse susikaupusį smėlį išpurtė, taip atsirado piliakalnis. Puikus vaizdas atsiveria nuo kalnelio viršaus. Didybės jausmo suteikia ąžuolai.
Pažvelgę į apylinkes iš viršaus, pradėjome leistis į Kražantės slėnį. Čia mus pasitiko begalės sraigių, neįprastų tamsiai mėlynų laumžirgių būrys ir malonus upelio čiurlenimas. „Upė“ – vis kartojo mažoji keliautoja ir negalėjo atsižiūrėti į vandenyje mirgančias žoles ir mažas žuveles.
Piliuko pašonėje patogiai įrengti suoleliai ir pavėsinės. Vaikai gali pasidžiaugti supynėmis ir čiuožykla, suaugę – gamtos teikiama ramybe ir atsivežtu iškylų krepšiu. Ilgus metus bendruomenė čia rengdavo šventę, kurios metu virš didžiulo laužo ant milžiniško iešmo kepdavo jautį. Daug smalsuolių suplūsdavo į mažą kaimelį pažiūrėti tokio neįprasto reginio. Bet šventės tradicija nutrūko. Liko tik ramus Piliukas.
Šiandien Jonė užsilipusi ant nedidelio kupstelio dairosi upės. Džiaugiuosi, kad jai patiko ne tik supynės, bet ir nežinomi žodžiai įgavo prasmę.
Šaunu, mažoji jau poamėgo keliones ❤?
?