Ruduo jau visai lipa vasarai ant kulnų, bet mes dar birželį buvome suplanavę ilgiausią ir gražiausią šio sezono kelionę. Kadangi turėjome kilnų tikslą - pasveikinti šeimą sukūrusius dėdę Martyną ir jo mylymąją - teko daug ruoštis. Jonė jau iš vakaro nenustygo vietoje ir niekaip negalėjo susitvarkyti su emocijomis. Bet pagaliau išaušo kelionės rytas ir išdundėjome.
Iki Kauno mums kiek daugiau nei 100 km, tad pasiėmėme užkandukų, smulkių žaisliukų ir knygelių. Valgyti iš jaudulio visai nesinorėjo, o žaisliukai bei knygos domino pirmus 40 km. Tada buvo išreikštas noras lipti iš kėdutės. Ir žinot, kas tada labiausiai pravertė? Ogi lig tol buvusios mūsų mažos išvykos, kurių metu Jonė sužinojo, kas yra upė, kalnas, bokštas, malūnas ir t.t. Dairėmės pro langus ir ieškojome šių objektų, taip pat skaičiavome sunkvežimius, aptarinėjome jų spalvas. Be jokių sustojimų labai sklandžiai pasiekėme Kauną.
Kelionė per miestą iki rotušės buvo išnaudota pietų miegui, tad į šventę atvykome su žvalia keliautoja. Po ceremonijos skubėjome į Kauno botanikos sodą, kuriame visi lankėmės pirmą kartą. Jonę labai sužavėjo tvenkiniai ir juose plaukiojusios gulbės bei antys. O mes žvalgėmės į paskutiniais kvapniais žiedais pasipuošusias gėles. Vienos jų bent iš matymo atrodė pažįstamos, kitos - visai nematytos. Apžiūrėjome ir fofografijų parodą "Išeinantys medžiai". O man labiausiai patiko didžiulis medis, apkibęs "šparaginėmis pupelėmis".
Jonei didelį įspūdį paliko virš sodo teritorijos matyti lėktuvai, kurių pilotai ne tik paprastai skraidė, bet ir atlikinėjo bauginančius triukus.
Vakarop iškeliavome namo. Nors Kaunas palydėjo ne itin maloniais kvapais, išvyka buvo puiki. Grįžtant dienos įspūdžiai susidėliojo į saldžius Jonytės sapnus: miegančios veidelį vis puošė šypsena.
