Vaikystės žaidimai

Oi kokia nostalgija apėmė! Vaikystėje nuolat  vasaros dienomis iki išnaktų sėdėdavome lauke, sunku būdavo namo mus parvaryti. O  žaisdavome  labai daug mergaitiškų žaidimų, miškelyje statydavome namus, darydavone iš samanų loveles lėlėms, virdavome valgyti iš visokių spygliukų, augaliukų, eidavone pirkti į parduotuvę produktų, kur atsiskaitydavome pinigais, be abejonės medžių lapais.  Jei būdavo blogas oras, tai su pledukais persikeldavome į laiptinę arba po balkonais.

Žaisdavome gaudynių, kartais surengdavome kiemo vaikų kankorėžių karą. Pasidalindavome į dvi komandas, pasidarydavome barikadas iš visokių rastų lentų, kartais padangų, vieni vaikai rinkdavo ir nešdavo iš miško kankorėžius į štabą, o tie, kurie būdavo štabe mėtydavosi konkorėžiais su kitos komandos kariais.  O kur dar žaidimas Ali Baba, začem sluga, na petomu desetomu  'vaiko vardas'  nam siuda. Tekstą atsimenu tik rusišką, bet žaisdavome dažnai. Irgi pasiskirstydavome į dvi komandas, susikibdavome rankomis ir  kitos komandos narys, kurio vardas nuskambėdavo tekste, turėdavo bėgti ir pramušti tą sieną (kur susikibusios rankos) jei nepramuša, tai pereina į tą komandą, jei pramuša, tai pasiima tą vaiką ir vedasi į savo komandą.

Bet labiausiai man įstrigo  toks mergaitiškas žaidimas Sekretai. Dabar, manau, tikrai tokių jau niekas nebedaro.  Prisirinkdavone visokių gėlyčių, lapelių, saldainių popieriukų ir prakapsčiusios smėlyje duobelę sukurdavome iš visų tų gėrybių paveiksliuką, kurį uždengdavome stiklo šuke, gerai prispausdavone ir viską užkasdavome. Paskui prakapsčius smėliuką, matydavosi gražus paveikslėlis. Atrodydavo mums kaip koks stebūklas. Tik juokingiausia būdavo tai, kad tokių sekretų pridariusios, paskui jų nerasdavome, matyt, blogai pažymėdavome vietą, kur jie paslėpti.

Kai Ignas paaugs, būtinai supažindinsiu jį su savo vaikystės žaidimais. Manau, svarbu ne patys žaidimai, o vaizduotė ir kūrybiškumas, juk mes žaisdavome su viskuo, ką rasdavome lauke, pagaliais, augalais, visokiais rastais nereikalingais daiktais ir tikrai nuobodu mums nebūdavo. Nebijojome išsipurvinti, nebuvo gėda rinkti visokiausių tų stiklo šūkių, nebijojome prisigalvoti žaidimų, prisikurti istorijų. Labai linkiu savo ir kitiems vaikams patirti tikrą laisvą vaikystę be išmaniųjų technologijų.

P.s. nuotrauka paimta iš interneto.