Jau senokai norėjau Jūsų šito paklausti...Prieš metus mirė mano močiutė, vaikų prosenėlė. Mes visi ją labai labai mylėjome ir jos išėjimas iš gyvenimo mums visiems buvo žvėriškai skaudus.
Per metus nebuvo nei vienos dienos, kad apie ją nepagalvočiau...Na, bet taip sudėliotas visas gyvenimas. Kas turi pradžią, turi ir pabaigą...
Į šarvojimo salę savo mažųjų nesivežiau. Tik paskutinę dieną, tiksliau, paskutinį rytą jos atvažiavo kartu su tėčiu penkioms minutėms. Atėnė reagavo kaip į pramogą - nieko nesuprato. Daug žmonių, veiksmas kažkoks ir tiek.
O Gelminė viską suprato. Dairėsi didelėmis akimis ir prapliupo žvėriškai verkti. Tiesiog aš verkdama "užkrėčiau" ir ją. Vėliau vaikus išvežėme draugei ir nieko nematė.
Ir tik tada, kai nuvažiavome į kapines Gelminė mane privertė susimąstyti, kokios baisios mūsų laidojimo tradicijos! Uždavė klausimus:
"Jeigu čia močiutė - tai kur ji? Ką, jūs ją užkasėt?"
"Kas jai dabar bus"? "Mama, kaip Jūs taip galėjot?"
"O jūs ją užkasėt su ta lova medine"?
"Kas ją užkasė? Tėtis? Kas? Kas, pasakyk" ir vėl vaiko ašaros...
Suprantu. Buvo močiutė, duodavo saldainių, draugaudavo abi, o dabar prašau... Kažkas, kažkokie dėdės paimė ir lyg niekur nieko užkasė mylimą močiutę!
Aiškinau jai, kad ji sirgo, kad visi žmonės miršta ir t.t. Bet neveikė niekas. Tik prabėgus metams aprimo su klausimais. Bet močiutės tikrai nepamiršo! O ir aš pati nenoriu, kad ji ją pamirštų...
Kaip Jūs elgiatės tokiu atveju? Kaip vaikams paaiškinate? Kaip padėti vaikučiui susivokti?
Vaida
Skaudi tema, bet manau ir kiekvienas vaikutis skirtingai sureaguotu...Geriau jau jiems tu tragisku apeigu nematyti, nes nieko nera baisiau uz laidojima po zeme. Man teko isgyventi savo mamos mirti bunant 6 m., ir tada niekas man neaiskino kas kaip kodel? tik sakydavo visi, kad ji dabar mato mane is virsaus ir suncia man angeliuka kai man sunku..., o dar siandien mano vyresnioji dukryte 3 m. lanke mociutes kapa ir klause: kas cia yra? Sakau tavo mociute palaidota giliai po zeme, o ji atsako: kur? ☹
Visoms linkiu stiprybes netekus artimuju...
vajei kokia skaudi tema, isties, kai man paciai buvo 9 metai mire mano senelis, tevo tevas, as ji begalo mylejau, ir kai is vieno miesto i kita miesta veze manes nenorejo pasiimti bet as sakiau kad cia paskutine kelione su seneliu taip kad noriu vaziuoti. dabar pati turiu 4 vaikus tris berniukus ir mazaja dukryte. gyvenu uzsienyje, ir cia visus degina, neisivaiduoju kaip reiks ziureti i vyro mama degancia ir pan. o jei kas seimos nariams nutiktu jauciu isproteciau, neisivaizduoju kaip reiktu tokia netekti pakelti.
lappute, tikrai teisingai pastebėjai, kad su vaiku reikia labai daug kalbėtis ir, kad tie pokalbiai labai vargina suaugusį. Tačiau tiesa yra ta, jog jei vaiką paliksi vieną tokioje nežinioje, bus blogai. Vaikai gali prisigalvoti įvairių dalykų. Taip pat jie yra linkę kaltinti save, kad kažkas atsitiko. Žinoma, jokiu būdu negalima sakyti netiesos, kad užmigo, išvažiavo. Tada vaikas bijos, kuomet artimas žmogus važiuos į kelionę, kad irgi gali negrįžti; kad gali užmigti ir neatsibust. Svarbu vaikui ir per daug nepasakoti. Geriausia tiek, kiek klausia.
Psichologo idomi nuomone,bet mes kiekviena pazistam savo vaika,ir zinome koks jis kautrus vieniems ar kitiems dalykams.Manau,nereika auginti siltnamyje ir viska slepti,kad mociute uzmigo ir tt.Mes pries metus paladojom mamyte,mano vaikams -mociute.Mes su ja gyvenom,mes prie jos budejom pries mirti.Ir visa ta laika as dukrai aiskinau,kaip kas ivyksta.Labai vaikams padeda pasakoti apie angelus,kad mociute mus mato ir dabar mums pades is dangaus.Na cia tyik mintis ta,bet pikalbiai buvo ilgi ir varginantys man.Kaip vaikui bus neskaudu,lygiai taippat ir mums-protingiems zmoniems,kurie daug mate ir daug suprantam,bet vis tiek kas vakara braukiam asaras,prisimine neseniai mirusius artimuosius.Nematau dideles tragedijos,bet tik dideli skausma.Mes ir dabar kas vakara meldziames uz bobute,vaikai nusiramina
musu seimoje buvo toks atvejis.kai mire sunus,tai dukrai buvo 2,5m.ji is pradziu sake,kad miega,kai buvo pasarvotas.o paciu laidotuviu aiskiai nemate,nes jos niekas arti nebuvo prineses.po to ji zinojo,kad ten brolis miega,kad jam labai skaudejo ir jis dabar visada ilsesis.o kai uzaugo iki tam tikro amziaus,tai ir paaiskinom.
kaip tik neseniai diskutavau šia tema su draugėmis,mano draugės vyras prieš metus mirė nuo vėžio,ji turi 14 ir 8metų sūnus,didesnis žinoma labai išgyveno,o mažasis tokio fakto kaip mirtis nelabai suprato,bet kai pamatė kad tėvelį kasa į žemę,pakraupo,vis mamos klause kodėl taip padarė ir prie pat kapo neina tik iki keliuko
Vaida uzduok si klausima forume... psichologo skiltyje.... kazin kokia butu Vikos nuomone... sunkus atvejis, net nezinau ka daryciau
pritariu, juratux.
ir turbut kiekvienam vaikui, ji galetu net skirtingai patarti....
cia reiketu psihologes paklausti