VAIDOS blogas: Norėtųsi bėgti toli toli ir šaukti: „Aš labai laiminga“

Vakaras. Namuose kaip visada. Visi kažką veikia. Gelminė rašo raides ir vis klausia: „Mama, čia didžioji? Mamyte, čia ilgoji?“ Atėnė „išsijuosusi“ verčia stalčių. O mes su vyru mėginame žiūrėti televizorių, bet per triukšmą nieko negirdime. Kaip visada.

Suskamba telefonas. Atsiliepiu. Prisistato Eglė iš „Mamyčių klubo“! Bėgu į vonią, kad bent kažką išgirsčiau ir galėčiau susikalbėti. Pasako man, kad esu viena iš tų laimingųjų, kurios pateko į akciją „Pasitik pavasarį lieknesnė“! Sutinku su visomis sąlygomis nieko negalvodama. Tiesą sakant, iš džiaugsmo nelabai ir pamenu, apie ką mes ten kalbėjom...

Išbėgu, tiesiog išlekiu iš vonios!!! Pastveriu Gelminę už rankos ir šokinėjame, sukamės!!! Toks nuostabus jausmas. Norėtųsi bėgti toli toli ir šaukti: „Aš labai laiminga“. Pasakau Gelminei, kad mama jau vasarą bus labai graži. O ji man sako: „Mamyte, tu ir taip labai graži. Pati pati gražiausia“!

Dieve... Taip suspaudžia širdelę... Bet mes tokios laimingos! Ir toliau šokam, „skraidome“, kvailiojam... Iš kambario atbėga Atėnė. Prisijungia prie mūsų. Aišku, kad ji visai nieko nesupranta, kas čia įvyko, bet šokinėja kartu ir šaukia: „Balio“! (mūsų kalboje tai yra Valio). Vyras atsisuka, pasižiūri kaip į „nenormalią“ ir klausia, kas yra.

Nieko negaliu atsakyti. Man taip gera, taip linksma, aš labai labai laiminga! Vėliau viską papasakoju vyrui, skambinu mamai, draugėms. Visi sveikina, pažada padėti, palaikyti. Kaip gera, kad niekas nepasako, kad kvaila būtų ten eiti. Visi su manimi!!!

***

Atsigulu į lovą. Siaubas kažkoks. Minčių milijonai ir nei viena neranda savo vietos. Visai nenoriu miego (o dar prieš valandą buvau „žvėriškai“ pavargus...). Taip norėjosi atsisėsti ant pasaulio krašto, įsipilti gero vyno taurę, svajoti ir mosuoti kojomis...

Ryte atsikeliu su vis dar puikia nuotaika! Viskas vyksta ramiau, bet mano širdelė vis dar „dainuoja“.

Kovo 9-oji. Jau rytoj. Siaubas! Taip baisu ir taip laukiu! Vėl daugybė minčių... Vakaras. Mergaites užmigdau ir susiruošiu į vonią (suprantate tikriausiai, moteriškos procedūros). Jūs nepatikėsit! Visiška katastrofa!!! Dingo elektra!!! Prakeikimas... Beprotiškai supykau ant viso pasaulio! Drabužių ir tų negaliu išsilyginti! Taip gaila laiko... Užsidegu žvakę ir sėdžiu. Po valandėlės atsiranda elektra ir viskas baigiasi laimingai…

Kavo 10 - oji. Važiuojame į „Gemma". Oi kaip neramu... Lygiai toks pat jausmas, kaip keliaujant į labai svarbų egzaminą ir dar visiškai jam nepasiruošus... Praveriu duris. O ten taip jauku, visi labai mieli. Bendraujame su mamytėmis, vaikučiai bėgioja, visų nuotaikos pakylėtos. Mažumėle įtampa atslūgsta.

Eglė atneša „Mamyčių klubo“ marškinėlius. Visos mamytės su kelnėmis. Šaunuolės! O aš kaip visada „ne į temą“. Apsirengiau platėjančią suknelę, kad paslėpčiau savo pilvą. Reikia apsirengti marškinėlius. Atrodau kaip klounas! Suknelė po marškinėliais „susigarbanojusi“, didžiausias pilvas išryškintas visu gražumu!!!! Tikiuosi, jūs mane suprantate. Jaučiausi kaip višta perekšlė.

Prasideda filmavimas. Aš visiška kvailė!!! Niekaip su savimi nesusitvarkau. Jaudulys stipresnis už mane ir nors tu ką. Taip visą laiką ir jaudinausi... Oi kaip man buvo baisu. Lipom ant svarstyklių. Nežinau, kokia gydytoja mus svėrė, bet pamenu, kad labai miela ir ji man sako: „Jūs nesijaudinkite taip, viskas gerai“. Ačiū jai. Nors mažai man tai padėjo... Net dabar negaliu pasakyti kas su manimi darėsi... Na, bet tikiuosi, kad tai buvo pirmas ir paskutinis kartas.

{smallpic:1}

K.Sereikaitės nuotr.

O dabar labai laukiu pirmosios mūsų mankštelės, labai noriu vėl susitikti su mamytėmis, susidraugauti ir esu be galo laiminga! Po dviejų metų pertraukos aš galėsiu negalvoti vien tik apie maistą, neplautas lėkštes, nevalytas dulkes ir t.t. Tikrai labai noriu atsikratyti nereikalingų kilogramų, labai noriu plokščio pilvuko. Esu pasiryžusi sportuoti, laikytis dietologės patarimų ir tikiuosi, kad tas ryžtas niekur nedings.