V-oji iššūkių savaitė. Žaismingi auklėjimo būdai

Sunki savaitė. Išsekau emociškai.

Išbandžiau praktiškai beveik visus psichologės rekomenduotus žaismingus auklėjimo būdus. Ir ką galiu pasakyt, vienas kitas tesuveikė. O dauguma sukėlė dar didesnes vaikų isterijas. Bet apie viską iš pradžių.

- Juokingos bausmės. Kažkurį vakarą, užsiožiavus Kasparui, pasiūliau jam pastovėti ant vienos kojos rankas iškėlus į viršų. O siaube, kokia dozę rėkimo ir ašarų gavau, nenoriu net prisiminti. Jis į mane pažiūrėjo tokiooom akim, kad suprask: „mama, aš pykstu, rėkiu, o tu man siūlai tokią nesąmonę.”

Berašydama prisiminiau, dėl ko gi mano ponaitis supyko. O supykdė jį šokoladinis Kinder kiaušinis, tiksliau ten buvęs žaisliukas – aviukas. Vaikinas, pasirodo, tikėjosi mašinytės. Isterija truko gal pusvalandį.

Po bandymų susitarti, pakalbėti gražiuoju, vėliau pasiūlius pastovėti ant vienos kojos, pasėdėti ant kėdės, pasidaviau. Ėmiausi savo seno gero metodo - nuvedžiau rėkiantį vaiką į vonią ir uždariau duris. Bet durys kažkodėl su visa jėga triukšmingai atsivėrė. Iš vonios išlėkė raudonas kipšiukas. Teko uždaryti jas antrą kartą.

Palikau Kasparą ten keturias minutes, tiek kiek jam yra metukų. Vėliau atėjau, bandžiau apsikabinti, susitarti, bet buvau išprašyta lauk. Duris užsidarė jis pats.

Tąkart man pagelbėjo Benas. Gaila, nepasižymėjau, kaip jis susitarė su širstančiu broliu, nes dabar nepamenu, bet jo metodas suveikė iškart.

Nei veidukų, nei stebuklingo maišo žaidimų neprireikė. Vaikai ir toliau noriai susitvarko žaislus. Tiesą pasakius, V-oji iššūkių savaitės pradžia buvo visiškai rami. Gal kad savaitgalį leidau tik su mažaisiais. Benas su tėčiu buvo išvykę į Olandiją, į Beno karatė varžybas. Tad mes be pykčių, ramiai, taikiai leidome laiką trise. Tai buvo pats nuostabiausias savaitgalis pastaruoju metu. Pailsėjau kaip niekada.

- Vaidmenų žaidimas. Karts nuo karto mėgstame ir mes tokius žaidimus. Be jo neapseita ir šią savaitę. Nepamenu, dėl ko užsiožiavo Fausta. Bet krito ant žemės, maskatavo rankomis, rėkė, pyko. Niekaip nepavyko nuraminti. Tada kritau ant žemės ir aš, pradėjau lygiai taip pat mosikuoti rankomis. Mano nuostabai ir Kasparas krito ant žemės. Toks vaizdelis Faustai sukėlė daug juoko. Problema buvo išspręsta. Visi trys apsikabinom ir skaniai pasijuokėm.

- Mamos tylėjimas. Tai pats mėgstamiausias mano auklėjimo būdas. Juo pasinaudojau ir šią savaitę, žinoma, prieš tai vaikus įspėjau. O kaip į tylą reaguoja mano vaikai: jie rėkia toliau, garsiai reiškia savo norus, kol patys nusiramina.

- Žaidimas „Tyla sėdint ant kėdės“. Šį metodą teko išbandyt su Kasparu (kilus isterijai dėl žaisliuko – aviuko). Nunešiau ir pasodinau ant kėdės. Pasakiau, kad pasėdėtų ir pagalvotų. Susitarti nepavyko. Kasparas dar garsiau rėkė „neeeeeeeeeeeeeee”. Tolesnę įvykių eigą žinote. Vaikas buvo nuvestas į vonią. Ten garsiai duris trankė kumščiais, spardė skalbimo mašiną, mėtė Faustos žaislinius puodelius. Žodžiu, mūšis vyko kaip reikiant...

- Užsirašinėkite. Pats nerealiausias patarimas! Buvau pasiruošusi blonknotą ir pieštuką iš anksto. Kai Kasparas isterikavo (dėl to paties kinder žaisliuko), išsitraukiau blonknotą ir užsirašiau garsiai skaitydama: „Kasparui nepatinka žaisliukai – aviukai.“ Kasparo reakcija buvo siaubinga. Jis taip išsigando, kad dar labiau ėmė rėkti: „nerašyk, nerašyk, neeeee, aš nenoriu.“ Likusią savaitės dalį, kai tik iškildavo kokių nesklandumu dėl Kasparo elgesio, užtekdavo pamojuoti blonknotu ir problemos išsispręsdavo.

O Fausta šį metodą priėmė kaip žaidimą. Buvo atvejis, kai ji labai garsiai vieną vakarą dainavo. Ir ne šiaip dainelę, o susigalvotą frazę: „ja ja ja, siu siu siu.“ Ir tai truko ilgokai ir be galo garsiai. Bandžiau raminti, bet veltui. Išsitraukiau savo blonknotą ir užsirašiau: „Faustai patinka dainuoti garsiai.“ Nepadėjo. Jai buvo juokinga. Tada jau aš pradėjau garsiai dainuoti tą pačią frazę. Fausta taip pat užsirašė. Pirštu ant stalo: „mama mėgsta dainuoti garsiai.“

- Pamojuokite stebuklų lazdele. Išbandžiau ir šį metodą. Vieną rytą, skubant į darželį, Fausta atsisakė apsiauti žieminius batukus. Rėkė, kad tie batai jai per maži ir spaudžia. Atsinešė rudeninius batukus ir apsiovė. Oras tikrai nebuvo tinkamas rudeniniams batams. Bandžiau įkalbinėti ir geruoju, ir piktuoju, aiškinau, kad už lango jau šalta ir rudeniniai batukai netinkami. Nepadėjo niekas. Mažoji dama taip įsiverkė, kad nebežinojau kur lįst. Ir tada prisiminiau burtų lazdelę (šiuo atveju pačiupau po ranka buvusį skėtį). Pamojavau sau virš galvos „lazdele“ ir pasakiau: „Jeigu aš būčiau fėja, tai dabar padaryčiau taip, kad už lango būtų šilta šilta, ir Faustai nereikėtų autis žieminių batų.“

Fausta žiūrėjo išpūtus akis, bet nutilo. Apsiovė žieminius batukus (prieš tai teko pažadėti, kad nupirksim naujus), pasiėmė „stebuklingą lazdelę – skėtį“ ir iškeliavome ramiai pas vaikus.

Deja deja, su konkursais buvo labai blogai. Pasigailėjau, kad iš viso juos sumąsčiau. Aišku, ne tiek daug jų buvo, tik du.

Konkursas Nr.1. Kas pirmas nusirengs, nusipraus ir atsiguls į lovą, ryt lauks staigmena. Kasparas su Fausta taip pešėsi, stumdėsi ir konkuravo, kad buvo baisu. Viskas baigėsi muštynėm, didžiausiom ašarom, pusvalandžio isterija ir didžiausia neramybe.

Konkursas Nr. 2. Vieną vakarą mes su Fausta pirmos atsigulėme į lovą (berniukai užsižaidė ir į prašymus rengtis, praustis nereagavo, tingėjau su jais terliotis). Norėjau, kad šįkart berniukai man duotų bučkį prieš miegą. Deja, Benas išsiderėjo, kad tradicijos nelaužyčiau ir prieš miegą pabučiuočiau juos aš.

Pasakiau ant savo galvos: „Kas pirmas nubėgs į lovą, tas gaus vienu bučkiu daugiau.“ Faktas, kad Benas išbėgo iš kambario pirmas. O iš paskos bliaudamas lėkė Kasparas. Nepadėjo ir tai, kad Benas prieš įbėgdamas į savo kambarį sustojo ir praleido Kasparą į priekį. Kasparas į lovą atsigulė pirmas ir rėkė baisiausiai: „Benas pirmas, Benas pirmas.“  Nepadėjo net aiškinimas, kad Benas tikrai ne pirmas atsigulė į lovą.

Žodžiu, mano noras ramiai pabūti prieš miegą sugriuvo, nes mano jautruolis niekaip nenusiramino dar ilgą laiką. Teko ne vieną kartą kulniuoti pas juos, raminti, vėl išeiti, tada ateiti, duoti bučkį, žodžiu...

Taigi konkursus teko pamiršti, ir dar ilgai jų neprisiminsiu.

Apibendrinant, V-oji iššūkių savaitė prasidėjusi gražiai, nelabai kaip baigėsi. Atminty užsifiksavo daug vaikų ašarų, protestų, rėkimo ir isterijų. Toks jausmas, kad projektas tik būtų prasidėjęs. O gal pilnatis artėja?

Iki kito karto.

K. B. K. F.