Ugdymas prasideda prieš gimstant - filosofinė knyga nėštukėms ir planuojančioms

Knyga „Ugdymas prasideda prieš gimstant“ - tai filosofo ir dvasinio mokytojo Omraamo Michaelio Aivanhovo raštų rinkinys. Tai yra žmogaus, gyvenusio 1900-1986, mintys, nuomonė, neparemta moksliniais tyrimais ar psichologų studijomis, tad šią knygą skaičiau smalsumo vedama, nepriimdama tiesmukai, kaip „teisingo ugdymo“ pavyzdį. Tačiau atradau nemažai įdomių, verčiančių susimąstyti dalykų,  kuriuos taikysiu besilaukdama trečiojo vaikelio, tikėdamasi susilaukti sveiko, harmoningo, ramaus žmogučio.

Ypač pirmuosiuose skyriuose knygos stilius gali šiek tiek erzinti, nes labai moralizuojantis: „Labai dažnai jie vaiką pradeda išgertuvių vakarą, kai būna daug pavalgę ir išgėrę alkoholio! Štai tokią akimirką jie pasirenka, jei tik galima sakyti, kad jie apskritai “pasirinko”!  Jie juk gali palaukti ramybės ir aiškumo valandėlės, kol tarp jų įsivyraus visiška harmonija. Bet ne – jie tik laukia, kol bus susijaudinę nuo alkoholio ir nebežinos, kas aplink vyksta nei kur jie yra. Ir būdami tokios „puikios“ būsenos, jie pradeda vaiką!“

Knygoje teigiama, kai jau vaikas gimsta, jau per vėlu įtakoti jo asmenybę, jis jau suformuotas. Todėl labai svarbi minčių “švara”, motinos gyvenimo būdas nėštumo laikotarpiu. Būtent tai lemia, koks bus žmogus.

Aprašyta labai įdomi utopinė idėja – valstybė turėtų pastatyti gyvenvietes specialiai nėščiosioms. Šios gyvenvietės būtų įkurtos gražiausiose šalies vietose, specialaus stiliaus ir spalvų, jose daug parkų su gėlėmis, baseinų, fontanų. Ir visą nėštumo laikotarpį turėtų maitinti ir rūpintis valstybė. Nėščiosios klausytųsi specialios muzikos, skaitytų, vaikščiotų, lankytų paskaitas, kuriose mokytų, kaip gyventi nėštumo laikotarpiu, ką valgyti, kokį mentalinį darbą su gimsiančiu vaiku reikia atlikti mintimis ir jausmais. Vyrai, žinoma, galėtų atvažiuoti aplankyti žmonų.

Anot autoriaus, jei egzistuotų tokios gyvenvietės, pasaulis pasikeistų! Išnyktų netvarka ir nelaimės. Valstybei nebereiktų milijardų investuoti į ligonines, kalėjimus, teismus, mokyklas. Pavyzdžiui, motinoms, kurios gyvena lindynėse, kuriose nėra šviesos ir erdvės, turi viskuo pačios pasirūpinti, pakęsti girto vyro užgauliojimus, bent nėštumo laikotarpiu reiktų suteikti idealias sąlygas lauktis. Tai jų vaikai užaugę pastatys tėvams rūmus ir ištrauks iš skurdo.

Labai daug vietos skiriama Dievo tikėjimui. Kadangi pati nesu  praktikuojanti katalikė, tad tos vietos buvo man ne itin aktualios. Bet privertė susimąstyti, kad yra kažkas aukščiau, į ką reiktų lygiuotis, padėti vaikui suvokti Hierarchijos sąvoką. Iki šiol savo vaikus mokiau: „nelygink kitų, jie nei geresni, nei blogesni, visi jūs esate geri“. Stengiuosi, kad vienodai gerbtų kiemo valytoją, parduotuvės darbuotoją ar įmonės direktorių. O štai knygoje mokama, kad vaikui turėtume tarti: „Žmonės protingesni nei gyvūnai ir yra aukščiau už juos“. Paskui paaiškinti, kodėl. „O vieni žmonės pranoksta kitus: jie geresni arba išmintingesni.“ Kai vaikas pripažįsta, jog tai tiesa, tuomet sakyti: „tad kodėl neturėtų būti kitų būtybių, kurios pranoktų net geriausius ir išmintingiausius žmones?“ Kai vaikas sutinka ir su šiais teiginiais, tuomet tokiu būdu jis „susipažįsta su angelų, arkangelų ir visų dvasinių Hierarchijų esybių sąvokomis. Taip auklėjamas vaikas visada sąmonėje turės aukštesnįjį išminties ir šviesos pasaulį ir stengsis į stiebtis.“

Taigi susimąsčiau: vis dėlto gal galima suderinti pagarbą žmogui ir manymą, kad yra vieni už kitus geresni. Juk vieni išranda pasauliui naujoves, o kiti degraduoja.... Valytojos profesijos nei vienas nelinkime savo vaikams.

O štai skyrius „Meilė be silpnumo“ mane šiek tiek trikdė. Yra nurodyta atvejų, kada galima vaikui fiziškai suduoti. Be pykčio, be emocijų, neišliejant pykčio. Kad ir taip suduodama, aš to nepateisinu. Be to, teigiama, kad vaikui turi būti neaiškinama, jis turi pasitikėti tėvais, būti paklusnus, jei motina ima jį už rankos, jis turi ja pasitikėti ir neklausinėti nieko, nes savaime turi būti suprantama, kad motina nenuves vaiko ten, kur blogai. Šis skyrius man nepriimtinas.

Taigi neaprašiau dar daugelį knygos vietų, kurios man pasirodė įdomios ir vertos dėmesio. Dar ne viena mintis privertė susimąstyti ir pritaikyti sau. Visoms nėštukėms palinkėčiau ramaus laukimo, atsipalaiduoti, kuo daugiau klausytis mėgstamos muzikos, šviesių minčių, knygų be smurto siužetų, vyrui duoti suprasti, kad norėtume gauti dažniau gėlių nei įprastai. :) Savo namuose paversti utopiškų gyvenviečių realybe. :)

P.S. dalyvauju nėščiųjų recenzijų „legaliai“. Vakar pirmą kartą lankiausi pas gydytoją, mačiau plakančią širdelę. Mano stebuklėliui eina jau devinta savaitė. :) O šios knygos recenziją parašiau būtent todėl, jei kartais gaučiau dovanų, tai turėčiau galimybę pasirinkti, nes „Ugdymas prieš gimstant“  knyga senokai jau guli mano lentynoje. :)