Šiandien susimąsčiau... Apie santykius. Tik šį kartą ne su antrąja puse, o su brangiausiu žmogumi pasaulyje - Mama.
Pamenu santykius su savo Mama nuo pat vaikystės. Jie visada buvo idealūs. Net ir sunkiosios paauglystės metais ji sugebėdavo prie manęs prieiti, prakalbinti taip, kad aš jai atsiverčiau, pasipasakočiau. Ji tuo periodu buvo pati geriausia mano draugė, žinojusi visas mano paslaptis, pažinojusi visas mano drauges ir pažįstamas.
Laikui bėgant, pasibeldus pirmajai meilei į mano širdį, Mama buvo tas žmogus, kuris patardavo, net pasakydavo, ką atrašyti į vieną ar kitą meilės žinutę :)
Kai susituokiau ir persikrausčiau į nuosavus namus, taip pirmą kartą palikdama tėvų lizdelį, ilgai verkiau... Verkiau, nes trūko Mamos bučinio prieš miegą, pasilabinimo ryte užsukus į mano kambarį... Tiesa, tuos dalykus dabar atperka ilgi pokalbiai telefonu, kai nesimatom ir mūsų susitikimai per jos laisvadienius :)
Neįsivaizduoju, kad santykiai su Mama galėtų būti kitokie. Juk nėra nieko jaukiau už popietę su skania kava mamos draugijoje, už batų pirkimą kartu, už nubudimą Mamos lovoje (dažnai su vyru pernakvojam pas mano tėvelius).
Santuokos pradžioje vyrui atrodė keistas toks beprotiškai artimas ryšys su Mama, tačiau ilgainiui jis suprato ir puikiai suvokia, kad man Mama - brangiausias Žmogus žemėje, kuriai nesiliausiu sakiusi AČIŪ už tai, kad ji yra, už tai, kad Ji tokia, už tai, kad Ji mano MAMA.
Ačiū, Mamukai, kad esi. MYLIU :)
O kokie jūsų, mamitos, santykiai su savo mama?
