Esu trijų vaikų mama. Visus maitinau krūtimi. Apie kiekvieno vaikelio maitinimą galėčiau parašyti po atskirą istoriją, tačiau savo patirtį pabandysiu išdėstyti vienu pasakojimu.
Pirmas sūnus gimė dviem mėnesiais per anksti, daktarai siūlė visai nepradėti nusitraukinėti pienelio, nes esą sūnus gali neišgyventi ir ką aš tada darysiu su pilnomis pieno krūtimis. Bet aš tvirtai tikėjau, kad sūnus gyvens ir nusitraukinėjau pieną. Nors buvau jauna ir tais laikais nebuvo tiek informacijos kiek dabar, bet aš intuityviai žinojau (jaučiau), kad mamos pienas kūdikėliui ne tik maistas, bet ir vaistas.
Dėl tam tikrų priežasčių manęs su sūneliu neguldė. Grįžau namo viena ir nusitraukinėjau pieną ir pyliau lauk, o sūnus gulėjo inkubatoriui ir buvo maitinamas mišiniu. Po dviejų mėnesių parsivežiau savo pypliuką namo. Krūties jis neėmė, nes buvo pripratęs prie guminio papkio, tai pienelį teko nusitraukinėti ir toliau.
Taip nusitraukinėjau ir girdžiau pienuką dar du mėnesius, per kuriuos sūnelis priaugo po du kilogramus. Tačiau pienas dingo. Gal per mažai stengiausi, gal trūko žinių, o gal taip ir turėjo būti... Dabar mano pipiras didesnis už tėtį, jam tuoj 18 metų.
Gimus antram sūnui likimas iškrėtė tą patį pokštą. Ir vėl sūnų perkėlė į kitą ligoninę, o mane sveikti paliko kitoje. Tačiau sustiprėjus kasdien ėjau pas sūnelį. Nunešdavau nutrauktą pienuką ir pamaitindavau krūtimi. Stengiausi, kad žįsti jis išmoktų dar ligoninėje ir, kad nepasikartotų ta pati istorija. Taip kasdien lankiau dvi savaites. Jam sustiprėjus grįžom namo ir pieneliu mėgavomės 8 mėnesius. Jam dabar jau 11 metų.
Kai laukiausi trečio vaikelio, iš karto nusprendžiau važiuoti gimdyti į KMUK, nes abu sūnūs buvo pervežti į ten, o manęs pas juos nepaguldė. Tai, kad vėl taip nenutiktų, gimdyti važiavau į Kauną. Nuojauta manęs neapgavo. Gimė ilgai laukta dukrytė, tačiau taip pat su komplikacijomis. Dėl jos gyvybės taip pat teko pakovoti.
{smallpic:1}
Tačiau su Dievo ir daktarų pagalba viskas baigėsi gerai. Niekada net neabejojau maitinsiu ar ne. Visada tvirtai tikėjau, kad pienelio turėsiu. Niekada nesekiau laikrodžio, kai tik vaikelis prašydavo duodavau krūtį, kad ir kas pusę valandos.
Dukrytę buvau nutarus maitinti iki metukų, tačiau jai jau metai ir mėnuo, o jis vis geria mano pienuką. Jau moka pasakyti ir parodyti, kad nori pienelio. Rytais nubudus mane paglosto, pabučiuoja, o po to plekši lūpytėm ir gulasi šalia.
Maitinant krūtimi užsimezga be galo glaudus motinos ir kūdikio ryšys. Tokį jausmą, kokį pajutau žindydama savo vaikelius, turi pajausti kiekviena moteris. Tik maitindama krūtimi aš supratau kokia palaima būti motina.
