"Teta, ačiū už bitutes.
O mamyte, iš kur teta žino,kad tu mane vadini kartais Bitute..."
Štai tokie sakinukai kelis kartus į dieną skamba mūsų namuose, iš jų galime suprasti kaip Birutė džiaugiasi kepuryte su bitutėmis (man ten drugeliai) ir KUTIS žurnaliuku.
Tad viskas iš pradžių:
Vos tik atplėšiau vokutį, vaikas pradėjo matuotis kepurytę, ir net nenuliūdo,kad kepurytė buvo mažoka, ji man staiga nulėkė į virtuvę ir atnešė žirkles, siūlą ir adatą ir pasakė "Padaryk prašau tinkamą", teko "daryti".
Tad "padarėme" ir negalim atsidžiaugti. Visur nesiskiriame su šia kepuryte: lauke, miške ir net kambaryje. Naktį laikome po pagalve. Ačiū, ačiū, ačiū Mamyčių klubui.
kokios jūs šaunios ir teigiamos 😀 👍