O viskas prasidėjo 2009 metų lapkričio 19 dieną – tada gimė mano mažasis stebuklėlis, mano dukrytė. Kai ją paguldė man ant krūtinės, iškart supratau, kokia ji gležnutė ir kad jai reikalinga viskas, kas geriausia.
O vaikui geriausia mamos meile, šiluma ir saugumo jausmas, kurį teikia žindymas krūtimi. Tad net nekilo abejonių, kaip maitinsiu savo naujagimę.
Kažkodėl visada galvojau, kad žindymas yra labai paprastas dalykas. Maniau, kad taip maitinant kūdikį nekils jokių vargų. Juk nereikės keltis naktį daryti mišinukų. Bet taip tik atrodo, kad bus labai lengva...
Kai mus pervežė į palatą, pirmą kartą bandžiau savo mažylei „patiekti“ šiltą ir skanų pienuka (na tada dar priešpienį). Deja, visą entuziazmą nustelbė jos nenoras valgyti. Tiesa, tas nenoras greičiau buvo nemokėjimas.
Tada pirmą kartą supratau, kad vien tik didelio noro maitinti pačiai nepakaks, kad reiks ir labai didelių pastangų. Taip vargome visą vakarą – mažoji verkė, aš jai kišau papuką, bet nieko...Tik palaižydavo papuką ir viskas...Apie 2 val. nakties atėjo sesutė ir pamaitino mano mažylę iš buteliuko.
Kaip godžiai ji valgė. Žiūrėjau į savo mažą stebuklėlį ir vos tramdžiau ašaras. Na nejaugi mano mažoji valgys tik iš buteliuko. Nejaugi niekada neteks patirti to jausmo, kai vaikas valgo iš krūties..
Su tokiu nevalgymu vargom dar visą parą. Bandžiau keisti ir maitinimo padėtį, maigiau tą krūtinę beveik visą dieną, praktiškai mažylės beveik neguldydavau į lovytę. Visą laiką mokėmės valgyti.
Bet vis tiek buvome nei valgę, nei nevalgę, keistas jausmas. Net neįsivaizdavau, kodėl taip yra. Juk ne viena sesute rodė, kaip tinkamai maitinti. Labiausiai skaudino jų žodžiai esą esu jauna mama, čia mano pirmas vaikas, tai jo net pamaitinti nemoku. Bet kiekvienas bet koks bandymas tai daryti baigdavosi ašaromis. Ir mano ir mažosios.
Antrą parą mažoji ėmė vis labiau apžioti krūtį ir vis daugiau pienuko patraukdavo. Vis daugiau ir daugiau. Ir trečią parą įvyko tai, ko labiausiai laukiau. Vieno maitinimo metu mažoji taip godžiai apžiojo papuką, kad buvo gražu žiūrėti. Tada net nejutau jokio krūties skausmo, kuri ji kėlė valgydama. Pagaliau mano angelėlis valgė, pagaliau!
Atrodė, kad viskas susitvarkė: mažoji gerai valgė, pienuko buvo daug (net naktį prabusdavau visa šlapia). Visa idile truko mėnesį. Tada susirgau krūties uždegimu. Krūtinę labai skaudėjo, ji sutino, pakilo temperatūra.
Bandžiau masažuoti tą papuką, bet sekėsi ne kaip. Kasdien vis labiau skaudėjo. Nusipirkau pientrauki, bet ir jis nelabai padėjo. Dar blogesnė buvo psichologinė būsena. Gulejau lovoje ir verkiau krokodilo ašaromis.
Maniau, kad nebegalėsiu maitinti savo mažylės krūtimi. Mat buvau girdėjusi, kad visa liga iš vienos krūties lengvai persimeta į kitą.
Pienuko mažėjo, o ašarų daugėjo. Ant krūties patarė dėti kopūsto lapą, žiūrėjau skeptiskai, bet pabandžiau. Ir ką jūs manote, padėjo! Skausmas po truputi liovėsi, sutinimas mažėjo. Bet kartu su juo mažėjo ir pienukas toje krūtyje.
Bet nepaisant to džiaugiuosi, kad bent iš vienos krūties galiu maitinti. Ėmiau gerti kmynų arbatą, kad skatintų pienuko gamybą.
Dabar praėjus dar mėnesiui jau ir nesveikoje krūtyje ima daugėti pienuko. Mano mažylei jau 2,5 mėn., maitinu pati, nenusitraukinėju. Tikiuosi, daugiau bėdų nebus.
Nėra nieko maloniau, kai matau, kaip mažoji valgo. Kaip ji apžioja krūtį ir godžiai traukia didelius pieno lašus. Žadu maitinti labai ilgai ir žinau, kad taip ir bus. Tiek iškentę iškęsime ir kitas problemas.
Mano angelėlis valgys mamos pienuką, o ne sintetinį mišinuką!
Tai va,baigesi mano nuostabiosios akimirkos,kai galejau bent nakty maitinti savo princese.Pieno beveik visai nebeturiu.Viena diena po dvieju aru dar kazkas buvo susikaupe,bandziau duoti, kad nutrauktu,galvojau kad visgi dar atsiras pienuko,bandziau viska,arbatas visokias,netgi alaus gerio,sako padeda pienuko gamybai...bet deje..... mazge netgi nenorei eme kruti,tai net daigiau ir nebekankinau jos,nes jau ir pienas nebe pienas buvo ☹ Dar karta sakau,pavydziu ir labai dziaugiuosi uz tas maytes,kurios dar gali maitinti savo angelelius.Sekmes jums 😘
Zaviuosi mamytemis, kurios nepasiduoda! 😀 Sekmes! Ir kuo daugiau teigiamu emociju! Tai,beje, t.p. skatina pienuko gamyba! (zinau is patirties 😀 )
sekmes maitinant mamytei
Sėkmęs kuo ilgiau džiaugtis pienuku 😀
puikus paskutinis sakinukas! šaunuolė 😉
Mano sūnelis gimė truputį per mažo svorio, o dar jam neišėjo apžioti mano spenelio normaliai, nes jie buvo kažkokie per trumpi ar per maži, atrodė, kad beveik kaip ir nėra. Taip pirmąjį kartą pasimurdėm ir tiek. Po to atėjo gydytoja ir išsinešė mano sūnelį į intensyviosios terapijos skyrių dėl per mažo svorio. Tame skyriuje mano mažiuliui buvo iškart įkištas buteliukas su mišinuku. Pati daug nukraujavau po gimdymo, tad neiškarto galėjau nukeliauti pas savo angelėlį, kai kitą kartą pamačiau savo leliuką buvo kitos dienos pietūs, o nuo vakarykščio vakaro jis buvo maitinamas mišinuku. IR aišku po tokių maitinimų iš buteliuko maniškis jau mano kruties neėmė, nors ir kiek su sesutėm bandėm įsiūlyti, pačiulpdavo kokiems trims gurkšneliams ir toliau rėkdavo.... O ligoninėje mes pragulėjom penkias paras, ir vistiek mums nepavyko įsiūlyti leliukui papuko. Liūdna buvo man - o pienelio turėjau į valias, visa šlapia būdavau... Tai kas beliko man - tik nusitraukinėti pienuką ir duoti jį gerti iš buteliuko. Dabar mano leliukui 3 mėnesiukai, aš dar peinuko turiu užtektinai (TUO LABAI DŽIAUGIUOSI), bet turiu nusitraukinėti. Ir taip dieną ir naktį... Bet aš nesiskundžiu. Dar gerai, kad mano pienuko užtenka. Kiek bus tiek ir maitinsiu. Tokia tatais mano istorija.
mamos viska iskencia
Mano dukryte iskarto eme krutine.Nesiskundem niekuo,pienuko turejau daug....Bet db jau mano dukrytei tik 7savaites,bet as jau primaitinu misinukais,nes pieno krutije uztenkaa tik vienam maitinimui per para.Maitinu ja nakty is kruties.Kai pradejo baiginetis pienas,verkiau irgi krokodilo asarom,buvo depresija uzpuolusi,jauciausi kaip prarandanti rysi su savo angeleliu. ☹ Bet mane mama nuramino,sakydama kad anmsciau ar veliau juk visvien butu teke ja maitinti misinukais.Dabar po truputy jau susitaikiau su tuo,nors ir labai skaudu,kad nebegaliu maitinti pati ☹ Tad labai dziaugiuosi uz tas mamytes kurios vis dar gali tai daryti. 😀 Sekmes !!!
Skaitau mamyciu istorijas ir galvoju, kokia teisi buvo viena medike, pasakiusi, kas lietuves mamytes privalu ismokyti suprasti kada reikia nusitraukti pienuka 😀 nors zurnalai pilni straipsniu, kaip pagausinti pienuko, dauguma cia rasanciu vargsta del jo pertekliaus 😀
Kaip smagu skaityti, kai mamos rankų nenuleidžia. Sėkmės.
Šaunuolė mamytė ir pagirtina toks nusiteikimas, juk mamytės pienukas pats geriausias mažiukams 😀
Labai gražus pasakojimas😀 Sėkmės toliau maitinant savo pienuku😀
Jau ne pirmas pasakojimas, kuriame perskaitau apie skaudžius seselių žodžius, apie jų nenorą suprasti ir atjausti. Labai gaila, kad tokios dirba su ką tik pagimdžiusiomis mamytėmis☹
saunuoles mergaites.... grazi istorija😉 valgykit ilgai ilgai😉 ps saugok savo pieno fabrikelius nuo skersveju.....