Sveiki, aš esu... mama

Sveiki,

aš esu mama. Tikriausiai skamba juokingai, nes juk visos čia mamos. Tačiau tokiu prisistatymu noriu papasakoti, kaip motinystė pakeitė mane.

2013 m. gruodžio 29 d. mano gyvenimą sudrebino visų laikų įvykių įvykis – sūnaus gimimas. Visas kūnas virpėjo iš baimės ir susijaudinimo – kas dabar bus? Aš jau mama! Tačiau ką iš tiesų reiškia būti mama? Gera žvelgti į tą mažą vabalėlį plastikinėje ligoninės lovelėje, paimti jį ir prisiglausti, nubraukti džiaugsmo ašarą, gera matyti iš džiaugsmo trykštantį vyrą, malonu priimti sveikinimus... Bet motinystė yra kur kas daugiau!

Drįstu teigti, kad motinystės jausmas negimsta kartu su vaiku, jis auginamas lygiai taip pat kaip vaikas. Kol kas dar tik mokausi būti mama. Skirtumas nuo visų kitų mano mokslų yra tas, kad motinystės mokslas yra pats sunkiausias, bet tuo pačiu ir pats maloniausias. Kaip yra pasakęs James Russell Lowell: „Geriausia akademija yra mamos keliai“.

Nėštumo metu skaičiau visą įmanomą vaiko priežiūros ir auginimo literatūrą, tačiau gimus sūneliui supratau, kad skaitydamas knygą dviračiu minti neišmoksi. Taigi į visą perskaitytą literatūrą pažvelgiau naujomis akimis.

Prieš gimstant sūnui turėjau daug, šiandien drįstu teigti – keistų įsitikinimų: „Na jau mano vaikas tai turės savo lovytę ir su tėveliais kartu nemiegos“, „Krūtis vaikui bus tik maistas, o nusiraminimui yra ir kitų būdų“, „Senelių pagalbos man nereikės, nes su vienu vaiku ir taip susitvarkysime“... Ir dar keisčiau turėjau atrodyti, kai visa tai bandžiau paversti savo gyvenimu. Dabar ir miegam kartu, ir krūtį vaikas gauna kada tik jam reikia, ir senelių pagalbos neatsisakau. Gyvenimas tarsi nušvito visomis vaivorykštės spalvomis.

Nors visada būdavau punktuali sekundės tikslumu, gimus sūnui nebeturiu jokio rėžimo ar dienos grafiko, tačiau kaip niekada gyvenime stengiuosi viską planuoti iš anksto: pvz., Valentino dienos staigmeną vyrui planavau dar negimus sūneliui, jau tada supratau, kad pasivaikščiojimai po parduotuves bus itin reti.

Anksčiau aš buvau pamišusi pedantė, panaši į Bree Van de Kamp (iš Nusivylusių namų šeimininkių („Desperate Housewives“)), dabar namų ruoša ir tvarka mano darbų sąraše užima paskutinę vietą.

Iš visų savo hobių neapleidau tik vieno – fotografijos, tačiau dabar 99,99 proc. nuotraukose yra sūnus. Tiesa, jam šis mamytės pomėgis ne visada patinka.

Anksčiau ketvirtadienio žurnalą pradėdavau ir baigdavau skaityti tą patį ketvirtadienį, dabar geriausiu atveju baigiu tik antradienį.

Jei man kada nors ir atrodė, kad iš namų neįmanoma išeiti nesusišukavus ir nepasipudravus, tai dabar einu sau susivėlusi, dumblinais batais, bet iškelta galva, nes vežimėlyje vežu sūnelį.

Kaip jau rašė Evelina, besidalindama vaikų auginimo ypatumais, mamai šalta arbata ir šalti pietūs patys skaniausi :)

Dar niekada gyvenime nebuvo taip lengva atsisakyti tam tikrų maisto produktų, kad tik sūnui nebūtų diegliukų.

Anksčiau dušas man buvo eilinė ryto procedūra, na o dabar – didžiausias spa malonumas. O kelią į kirpyklą – seniai pamiršau.

Dabar išmokau viską daryti viena ranka ir per 15 minučių.

Ir nors niekada neverkdavau žiūrėdama filmus, dabar visada susijaudinu iki ašarų vien skaitydama gimdymo istorijas.

Rytą pasitinku niūniuodama nebe Adelės ar Red Hot Chili Peppers dainas, o sūnaus meškiuko – migduko lopšines.

Dėl įtempto savo gyvenimo ritmo per 3 metus taip ir nesusipažinau su kaimynais, tačiau dabar tikrai žinau, kurie kaimynai augina mažus vaikus, nes klausa pagerėjo gal tūkstantį kartų.

Jei anksčiau visi mano gyvenimo tikslai buvo karjeros siekimas, tai dabar mano vienintelis tikslas yra užauginti sveiką ir laimingą sūnų! Ir nors tai nebūtų absoliuti tiesa, bet šioje vietoje visada prisimenu Tatjanos Lavrinovič žodžius: „Jei nuo dvidešimties iki trisdešimties šeimos nesukursi, gal nesukursi jos niekada. Karjerai amžius gi nesvarbu.“ Ir iš tiesų, karjera palauks, o vaikui ir šeimai dėmesio reikia dabar. Pagaliau pajutau turinti šeimą, nes vien tik santuoka šio nuostabaus jausmo nesukuria.

Taigi visai nesvarbu, kas aš buvau, nes dabar aš esu visai kitokia, aš esu mama.

Galbūt ne viena Jūsų šiuose pamąstymuose mato save ir galvoja, kas čia per prisistatymas, bet tai atviriausia tiesa. Aš esu niekuo neišsiskirianti mama. Nors tikiu, kad savo sūnui esu nepaprasta, nepakeičiama.

Štai taip įvyko mano, kaip merginos, reinkarnacija į moterystę ir motinystę. Ir dar niekada gyvenime nesijaučiau tokia moteriška, kaip kad dabar – tapusi mama.

Na ir žinoma, kokia gi mama, jei ji neprisijungusi prie Mamyčių klubo! Nors MK skaičiau dar nėštumo metu, tačiau nesijutau turinti teisę vadintis mama, taigi laukiau to iškilmingo momento, kada gi galėsiu prisijungti prie tikrų mamyčių brigados. Dabar neįsivaizduoju savo motiniškos dienos be MK. Kodėl?

Nes čia semiuosi žinių augindama vaiką, o šeštadienio rytais pramogauju prie TV ekrano. MK tarsi skaito mano mintis: tik susiduriu su kokia problemyte – žiūrėk MK jau rašo apie tai.

Nes čia tarsi kartu su Evelina laukiausi mažylio ir su nekantrumu sekiau visas naujienas, o su blogerėmis Vaida ir Gerda tarsi kartu auginu mažylį ir susiduriu su tomis pačiomis problemomis.

Nes čia daug bendraminčių mamų, dosniai besidalijančių savo patirtimi. Neįtikėtina, bet nors nei vienos nepažįstu, jaučiuosi tarsi sena pažįstama.

Nes čia galiu patenkinti savo azartą dalyvaudama konkursuose.

Nes čia dosniai dalinamos dovanos.

Nes čia daug vietos saviraiškai.

Nes aš mėgstu skaityti ir tikiuosi Jums parašyti ne vieną recenziją. Nors mano planai kartais taip ir lieka planais.. :)

Nes MK jau savaime yra didelė pramoga mamytei, namuose auginančiai vaikus.

Nes MK tarsi mamyčių virusas: jei jau užkibo, tai taip lengvai nepaleis :)

ir dar milijonas „Nes“.

Na ir filosofiškai pabaigai dar viena sentencija: „Kai tampi mama, tai net mintyse negali pabūti vienumoje, visada galvoji ne tik apie save, bet ir apie savo vaiką“ (Sophia Loren).