Skaudūs potyriai priverčia apmąstyti savo gyvenimą...

Mano meilės istorija...Koks šaunus vaikinas. Išdidus, sąmojingas, aukštas, giliomis žydromis akimis - tiesiog princas iš vaikystėje skaitytų pasakų...

Tokį aš pirmą kartą pamačiau savo būsimąjį mylimąjį, tiesa, į mane jis nekreipė jokio dėmesio, nes man buvo tik 14 metų... Praėjus keliems metams, mes vėl susitikom, tik aš jau buvau pasipūtusi mergiotė, o jis... vis dar tas pats pasakų princas, tik jau žiūrintis į mane kitokiomis akimis...

Kelerius metus bendravom kaip draugai, nors man jau svaigo galva nuo jo živlgsnio... ir jis neišlaikė, vieną nuostbų vasaros vakarą pakvietęs pasivaiksčioti po parką, išliejo savo jausmus. Kokia laiminga jaučiausi - aprašyt tikriausiai nepavyktų, nėra žodžių išreiškiančių tai.

Širdis daužėsi, rodosi, pasidarė tokia didelė, kad vos tilpo krūtinėje, o kojomis nejaučiau žemės... Jis - privertė pajusti turint sparnus... Taip porą metelių paskraidžius gimė sūnus. Tuo metu bijojau savo laimės, atrodė, kad taip būt negali, kad tai sapnas, iš kurio pabudus suprasiu, kad tai tik miražas...

Bet gyvenime būna pakilimų ir nuopuolių... Taip ir man. Tas baisusis periodas prasidėjo po gydytojų diagnozės, kad daugiau vaikučių nebus... Tada depresijos metai, draugų šalinimasis, bandymas užsiskleisti savyje, ramybės ieškojimas svaigaluose...

Tačiau ir juodžiausia naktis kažkada baigiasi, pateka saulė, prasideda kitas etapas... Man pasisekė - šalia esantis žmogus, sūnus, draugų palaikymas padėjo išbrist iš to liūno... Atsirado pamažu tikėjimas, pasitikėjimas žmonėmis...

Gyvenimo skaudūs potyriai priverčia susimąstyti, apsvarstyti gyvenimą. Atradau save pagalboje kitiems žmonėms. Darbas išmokė nesigailėti savęs, nekaltinti likimo, džiaugtis kiekviena akimirka, kiekviena diena. Padėdama kitiems įžvelgiau savo gyvenimo prasmę... Dabar tikiu, kad kiekvienas įvykis gyvenime turi prasmę ir reikia jį išgyvent  darant sau išvadas...

... ir stebuklas (dovana iš auksčiau), kurio nesitikėjau - po 16 metų vėl pastojau... Gimė Matukas, kaip vėliau sužinojau, vardo reikšmė "dievo dovana"... Džiaugėmės visi trys - mes su vyru ir Emilis, kurio reakcija sužinojus nustebino net mane, kuri manė, kad savo vaiką pažįsta - jis apsiverkė iš džiaugsmo, ir dar visą savaitę vis tikslinosi, ar mes nejuokaujam...

Dieve, kokia aš laiminga... Turiu svajonių vyrą šalia, šaunų supratingą sūnų

mažylį - atgaivą sielai ir tikrų draugų krūvą...

Ar gi gali žmogus norėti daugiau... Koks gražus ir puikus tas gyvenimas...