Sveikos, mamos ir visa plati Mamyčių klubo auditorija. Šiandien norėčiau visiems priminti, kad ši diena tarptautinė agresijos prieš vaikus diena.
1982 m. birželio 4 d. Beiruto gyvenamuosiuose rajonuose Izraelio kariai subombardavo namus. Žuvo šeimos, tarp kurių – daug vaikų. Tų pačių metų rugpjūčio 19 d. Jungtinių tautų organizacijos Generalinė asamblėja paskelbė birželio 4-ąją Tarptautine agresijos prieš vaikus diena. Išleista speciali rezoliucija.
Agresija - kaip ją apibrėžti? Ar tai įtūžis, kai vaikas netyčia ką nors sudaužo, ar nepagalvodamas atsikalba? O gal yra "negeras" ir be perstojo pyksta, mušasi? Gal kelia istrerijas? O GAL TAI TIESIOG VAIKYSTĖ? Retas vaikas būna "šilkinis" ir nekelia problemų. Bet kuo dėtas visai mažulytis vaikutis, kuris verkia, nes galbūt nori valgyti? O alkoholikas tėvas prieš jį sugeba smurtauti? Kiek girdime tokių kraupių istorijų.
O mes, Jūs patys ir pačios ar susimąstome, kaip nuraminti vaiką be smurto? Ar jis pats suvokia, už ką? Sunkus klausimas . . . bet vaikus auklėti diržu, šiuolaikinė visuomenė įsitikinusi, kad nėra gerai. O tarybinių laikų nuožmūs "kovotojai" vis dar ilgesinga gaidele prisimena, kaip moytojai "auklėdavo" vaikus mokyklose.
Šiai dienai itin stirpios vaikų teisės, jų apsauga, bet deja, ne visur . . . Šveicarijoje nedrįsk vaikui nė ausies užsukti, nes pamačius kam nors, tą pačią dieną ateis vaikų teisės ir dar pusę metų būsite patys didžiausi nusikaltėliai. O Lietuvoje? Vis dar vaikai auklėjami diržu, kiti koneveikiami, skriaudžiami. Žinoma, yra tokių išimčių, kai su vaiku neįmanoma susitvarkyti, bet spraga juk auklėjime, ką jis matė augdamas, ko neteko, galbūt past yra skriaudžiamas bendraamžių...gili problema...nekalbu apie vaikų namus, nes ten taipogi yra sava tvarka . . .
Esu ir pati vaikui per užpakalį davusi, tada jaučiaus blogai, bloga mama, netikėlė...o ką vaikas padarė už tai? Už tai, kad istreikavo prekybos centre, beperstojo kartojo tai, ko negalima daryti, bet išties, ar įmanoma apsieiti be rankos pakėlimo? Niekada nemušiau vaiko, taip kaip vadinamas mušimas, gaila . . .kepštelėjimas per subiniuką, jam juokingas, nebeklauso . . . tačiau, juk galima nukreipti dėmesį, yra kitokių būdų susitvarkyti be smurto.
Tačiau ši opi problema ne vien šeimose. Agresija juk būna ne vien smurtinė, bet ir žodinė, patyčios . . . tad ar galima sustabdyti tokią visuomenės degradaciją šiuo požiūriu?
Reikia pradėti nuo savęs, kiekvienam nuo savęs . . . agresija, kokia bebūtų, veši visuomenėje, šeimose, mokyklose. Tačiau, kaip ir minėjau, reikia pradėti nuo savęs, savo šeimos, struktūrinio visuomenės vieneto, tik tada bus galima pristabdyti šią problemą.
O gal jūs palankiai žiūrite į sovietmečio vaikų auklėjimą diržu? Ar tuomet vaikai buvo geresni? Galbūt, taip, nes bijojo...o dabar jau nieko nebebijo, mažas pypliukas darželyje gali pasakyti, kad jo negalima skriausti, nes jį gina vaikų teisės. Bet kažkur juk tur būti optimali riba, ka apsieinant be smurto, agresijos būtų įmanoma suvaldyti vaikus. Dabar dažnas negerbia suaugusiojo . . .
Ši tema jau daugelį kartų akcentuota. Bet koks jūsų požiūris į agresiją prieš vaikus? Diržas - auklėjimo priemonė? Pačios ar esate sudavusios vaikui? Kaip auklėjo jus tėvai, ar matote panašumų savo vaikų auklėjime, su tuo kaip buvote auklėjamos?
Roberta
