Šeštadienio pamąstymai arba "Spjaunu į tai, kas ką pagalvos"

Protas sako: reikia taip gyventi, nenumaldomai iki užknisimo laipsnio, kol paskutinė rožinė svajonė nusidažo pilka, bedvase spalva, o širdis tvinksi masiniu, tipišku, nuvalkiotu ritmu.

Negaliu to sau leisti, negaliu...intriga. Kokia dar intriga šitoj darboholikų, kareivinių režimu gyvenančių vos ne mirusių sielų gatvėje, name, pakelėje, rūsyje, dūšioje, galų gale. Ar šito norėjau, ar tikėjaus?

Nežinau iki šiolei, deja, ko nori širdis, ko trokšta siela. Toks kirbesys manyje buvo vos pažinties su JUO pradžioje. Noras, veržlumas ištrūkti, vėliau nugesęs kirbesys ilgai tūnojo manyje. Perversmas ir vėl jis bunda, neduoda ramybės, kankina dviprasmiški sapnai. Ne, aš nelinkusi tikėti pasąmonės išdaigomis ir skubėti vertinti tai kaip realybės atvaizdą. Viso labo euforija, kvailystė – sumaištis galvoje...

Neverta kapstytis praeities liūno gilumose ir kurti atbulinių planų, kurie tik laiko švaistymas, nes atgal laikas nebėga, jis nenaudėlis, tik šaipydamasis lekia tolyn, tempdamas paskui save paklydėles sielas. Kaip pasipriešinti laikui? Jam pasipriešinti neįmanoma, bet galima pabandyti susidraugauti, gal tuomet kvailos, betikslės dienos taps prasmingos?

Gal tuomet iki kaulų smegenų nusibodę pažįstamų juokeliai nebekels net žioplos šypsenos veide, ir, galų gale, nusimesime netikrovės kaukes, pradėsime gyventi realybėje, neplaukti veidmainių jūra kartu, pasipriešinti masei, kuri tempia mus žemyn.

Nusibodo gyventi taip, kaip primeta kiti. O tau ar nenusibodo? Kalba nusivylusi užgošta dalelė manęs, kuri tiesiog šaukte šaukia, smaugia iš vidaus, įsako išlieti, paleisti, nustoti apsimetinėti. Sako man: „Juk nekenti dviveidžių, melagių, pasimetėlių, į ką virsti?“ Hmm..taiklus akmuo į mano besišypsančią veidmainę sažinę.

O ką? Ji gana švari, nusispjaut man, kas ką pagalvos, ar pasakys, ar galų gale išdrįs moralizuoti. Sarkazmas! Būtent šis jausmas, yda ar geroji savybė – štai kas galų gale išlenda iš sūkurio ramiu veidu manyje.

Šeimyninė idilė - tas tai per daiktas? Kas per išmonė? Trumpalaikis ar ilgas virsmas šeimos gerovės plotmėje? Hm...kvailutė, jauna, be patirties. Tokie atsiliepimai – nusipjaut, gebėk gyvent, žmogau, ne vien malonumais, o darbu. Atrėžis – gal geriau žiūrėti savų reikalų nei gilintis į kitų socialines, šeimynines ar, galų gale, seksualines problemas.

Nemėgstu, tiesiog galėčiau apspjaut moralizavimo mašinas, ne, ne protingų žmonių pasakymus, suprantu, suvokiu, gerbiu, o paikas senstelėjusiu, „visažinių“, apkiautėjusių, nukvakusių nuo puodų, vaikščiojančių su šeimyniniais pantalonais bobų pasakymus. Velniop jas.

Ne, nesididžiuoju, anaiptol savo gyvenimiškumu, bet nekenčiu išankstinio žmonių nurašymo. O jei tai artimas žmogus, kuris spjauna į dušią, teigdamas, kad, vaikas, namai, puodai – dienelės nurašytos, gyvenimėlis „pampersų“, iki skausmo nuvalkiotų telenovelių ir amžinai pašaipių gatvės bobelių apsuptyje – ateities reginys.

Spjaunu ir į tai.

Utopija