Onkologinės ligos nesirenka žmonių nei pagal grožį, nei pagal pajamas. Išgirsti diagnozę: "Jums - vėžys" galime kiekvienas iš mūsų. Kaip gyventi toliau? Psichologo patarimai.
Konsultuoja klinikinis psichologas Dima Kuniskis:
Onkologinė liga – tai lūžis žmogaus gyvenime: pasikeičia ankstesnis gyvenimo būdas, tenka keisti savo tikslus, planus. Be to, žmogaus laukia ir dideli fiziniai išbandymai: sunkus, ilgas ir nemalonus gydymas. Dėl susidariusių stereotipų bei žinių stokos daugelis mano, kad vėžys yra nepagydoma liga, ir tai sukelia dar didesnį šoką.
Pirmoji žinia tampa tarsi mirties nuosprendžiu, ir žmogus nebemato gyvenimo perspektyvos – ateities. Moteris, sužinojusi diagnozę krūties vėžys, negirdi, kas jai pasakojama apie ligą. Tokia neigimo reakcija kartais užtrunka ilgai, kai pykstama ir puolama į neviltį.
Kartais artimieji prašo gydytojo nesakyti ligonei diagnozės, tačiau ji pajunta, kad artimieji kažką nuo jos slepia, meluoja, ir dėl to tik dar labiau kenčia. Sužinojęs, kad jam buvo meluojama, žmogus ima nebetikėti niekuo – galvoti, kad galbūt jam meluojama ir toliau.
Tokios „apsaugos“ rezultatas – ligonė lieka viena su savo liga ir savo mintimis. Gydytojai dažniausiai labai atvirai su ligoniu kalbasi apie jo ligą. Suprantama, prieš pranešdamas ligoniui onkologinės ligos diagnozę gydytojas atsižvelgia į tai, ar jis galės suprasti tiesą, ir pabrėžia, kad tai tikrai ne gyvenimo pabaiga.
Tai – gyvenimas su savo pliusais ir minusais. Geriausia, kai žmogus sužino tiesą apie savo ligą, pripažįsta ją ir ieško kelio, kaip toliau gyventi su tokia liga.
Pasitaiko, kad būtent ligonė bijo pasakyti artimiesiems savo diagnozę manydama, kad jie palūš… Natūralu, kad pirmoji artimųjų reakcija taip pat būna audringa. Jie taip pat patiria šoką, reaguoja kaip į netektį.
Artimieji neturėtų savęs gailėtis, turėtų galvoti apie sergančiąją – kuo jai gali būti naudingi. Dažnai pasirenkami netinkami paguodos žodžiai, sakoma: „nieko tokio“, „čia nieko rimta“. Tačiau ši liga rimta ir sudėtinga, todėl svarbu neskubėti, pabūti su ligone, parodyti, kad ji nėra vieniša.
Svarbu nuoširdžiai pasakyti krūties vėžiu sergančiai moteriai, kad šalia yra žmonių, pasiruošusių padėti ir drauge iškęsti ilgą gydymosi periodą.
Kiekvienoje onkologinėje ligoninėje yra psichologas, su kuriuo galima pasitarti. Kaip rodo tyrimai, tokios pagalbos prireikia kas antram onkologiniam ligoniui, nes specialistui lengviau nei artimiesiems išsakyti savo abejones ir parodyti liūdesį, o ir ligonis labiau įsiklauso į padrąsinančius šios srities profesionalo žodžius.
Vis aktyviau ligoninėse veikia moterų savitarpio pagalbos grupės, krūties vėžį nugalėjusios moterys grįžta į ligoninę padrąsinti savo likimo sesių. Itin vertingi atviri pokalbiai su žmogumi, nuėjusiu kelią, kuris ligoniui dar prieš akis.
