Rinkdama dėliones pamirštu viską

Turėjau ir turiu daug įvairių silpnybių bei pomėgių. Metams bėgant vieni pomėgiai išliko, kiti pamažėlę nyko ir išnyko.

Retkarčiais palepinu save masažais, įvairiomis kūno ir veido procedūromis, dievinu apsipirkinėjimus arba tiesiog pasivaikščiojimus po parduotuves net ir nieko nenusiperkant. Labai mėgstu skaityti, kartas nuo karto prisimenu ir nėrimą vąšeliu, tikras malonumas man yra vairavimas.

Tiesą pasakius, sunku būtų išvardinti visus savo pomėgius ir silpnybes.

Turiu ir vieną išskirtinę silpnybę, kurią galėčiau net ir aistra pavadinti. Gal kam ir vaikiška tai pasirodys, bet aš labai mėgstu dėliones (puzzles) – ir kuo didesnės, tuo geriau. Pradėjau nuo tūkstančio detalių, bet jos man pasirodė pernelyg lengvos.

{pic:1}

Po to pirkdavau ir dėliodavau dviejų, trijų ar keturių tūkstančių detalių dėliones. Man tiesiog sunku praeiti pro vaikiškas parduotuves, būtinai turiu užeiti pažiūrėti, gal kokio įdomesnio piešinio dėlionę užvežė.

Nusipirkusi naują pakuotę, tą pačią dieną turiu pradėti dėlioti, o tada jau mano šeimos vyrai juokiasi – na štai, jau kokioms 2-3 savaitėm mamuko nebėra. Iš tikrųjų, tada jau pamirštu viską – ir miegą (galiu prasėdėti prie dėlionės iki 3-4 ryto), ir buitinius darbus (valgyti gaminu tik tai, kas greitai pagaminama, lyginimus atidedu ir panašiai).

{pic:2}

Man svarbiausias yra pats procesas, o ne rezultatas, todėl sudėjusi puzzlę, kelias dienas ja pasigrožiu, o tada...viską išardau ir suberiu detales atgal į dėžę. Nuotraukos yra dviejų pirmųjų, kurias vyras spėjo įrėminti, ir paskutinės, kurią sudėjau vyresniojo sūnaus prašymu (ji iš 4 tūkstančių detalių).

{pic:3}

Paskutinę sudėjau prieš pat mažylio gimimą. Šiuo metu dėlionės yra tik mano mintyse ir svajonėse, nes dabar tiesiog nėra tam laiko. Beje, jau turiu dvi naujas dėžes nusipirkusi ir giliai spintoje įkišusi. Praeis keli metai, mažylis paaugs, tada ir vėl grįšiu prie savo silpnybės.