Rekomenduoju Herbjorg Wassmo "Dinos knygą"

Tik vakar baigiau skaityti knygą apie kurią mintimis panorau pasidalinti ir jsu jumis. Juolab, kad žinau, jog ir Mamyčių klube esama ne vienos knygų mylėtojos. Pateikiu savo atsiliepimą, o jei ir jūs skaitėte šią knygą, būtų malonu jeigu pasisakytumėt, ar patiko šį knyga? Ar skaitėt tęsinį? Jei neskaitėte, rekomenduoju, nes šiol tai bus viena mėgstamiausių (greta Šarlotės Borntės "Vėtrų kalno", "Deinės Eir", A. Golon "Anželikos" ir kitų). 

Aš nesu Dina. Ir net nenorėčiau ja būti. Tačiau be galo džiaugiuosi ją pažinusi. Ir kuo Dina Grenelv, Reinsneso dvaro šeimininkė, pradžiugino, nuliūdino ar nustebino?

Jei kalbėtume apskritai apie knygą, tai pasakyčiau taip: ši knyga išties verta būti XX amžiaus aukso lobyne, nes skaitytoją supažindina su žemiausiais žmogaus instinktais (Dinos „pomėgis naikinti“ žmones), kitokia žmogaus psichika (Dinos bendravimas su mirusiaisiais) bet kartu ir primena, jog meilė yra ne tik kurianti, bet ir griaunanti jėga (Dina myli taip karštai, jog ryžtasi mylimąjį „pasilikti“ sau amžiams).

Jei kalbėtume tik apie Diną, džiugino jos drąsa, ryžtas, siekis laužyti nusistovėjusią tvarką, papročius (mylisi su tarnu, kai tuo pat metu jos vyras laidojamas, ji jodinėja kaip vyras, plaukia laivu be palydovo, rūko papirosus, kas anuomet moterims buvo užginta, nebijo bet kuriam sutiktajam į akis išrėžti tai, ką galvoja).

Liūdino pernelyg šalti jausmai sūnui Benjaminui. Pati iš tėvo nepatyrusi meilės, tikriausiai iš pastarojo nesąmoningai ir perėmė panašų vaikų auklėjimo modelį. Neabejoju, jog tas šaltumas ir atsainumas vaiko atžvilgiu, vėliau atsigręš prieš ją pačią ir žinoma, turės neabejotinų pasekmių paties vaiko psichikai (tuo netrukus tikiuosi įsitikinti skaitydama  Dino knygos tęsinį „Laimės sūnus“).

Nustebino Dinos asmenybės prieštaringumai: myli, bet neprisileidžia per daug arti, myli taip, jog dėl to gali nužudyti, bendravimas su mirusiaisiais jai kasdienybė ir reikiamybė.

Keletas įdomesnių minčių:

Apie gyvenimo prasmę - Žmonės. Atsiradę iš dumblo. Vėl taps dumblu. Nugyvena amžių. Ir nuskęsta purve. (psl. 416).

Apie galimybė draugę pasiųsti anapilin: Julija galima pasitikėti. Jos akyse gyvena mirtis. <...> Ji nori, kad aš jai parodyčiau Gertrūdą. Bet dar ne laikas, Dar ne. (p. 379)

Nuostabi skaitymo ir gyvenimo paralelė: „Kiekvieną dieną ji [senutė Karena] skaitydavo po tris valandas. Laikraščius, knygas, senus ir naujus laiškus. Ji sakė, jog senatvėje esą svarbu neleisti dvasiai užsnūsti“. (psl. 288).

Taigi, mielosios, skaitykite ir neleiskite savo dvasiai užsnūsti! :)