Šią pasakėlę prisimeenu dar iš tų laikų kai skaitydavau savo vyresnėliui. Tada ji mums patiko, ir praėjus maždaug dešimčiai metų, ją skaitome vėl. Ir vėl ji mums patinka..
Maža raiba vištytė vaikštinėdama su savo viščiukais randa kelis grūdelius ir nusprendžia juos pasėti. Pagalbos paprašo pas to paties kiemo gyventojus šunį, katę ir kiaulę. Tačiau jie tikri tinginėliai, užuot padėję suranda daugybę įvairių pasiaiškinimų kokie jie užimti, kodėl negalį padėti. Vištytė pasėja, laisto, ravi, pjauna kviečius viena su savo viščiukais, paskui nuneša grūdelius į malūną, minko iš miltų tešlą, kuria ugnelę, kepa duonelę. O pagalbos iš kaimynų taip ir nesulaukia. Tik kai gardžiai kvepianti duonelė buvo padėta ant stalo šuo, katė ir kiaulė atrado laiko, ir visi norėjo jos paragauti...
Pasakėlė pamokanti, kad negalima būti tinginėliais.
Mums patiko dar ir tuo, kad joje aprašoma kaip iš grūdelio išauga javai, koks ilgas kelias kol duonelė patenka ant stalo. Neišsamiai, bet vaikučiui labai suprantamai.
Su sūneliu prisiminėme porą patarlių apie tinginukus:
KAS NEDIRBA, MIELAS VAIKE, TAM IR DUONOS DUOT NEREIKIA
VERKIA DUONELĖ TINGINIO VALGOMA
Iš kaimo parsivežėme javų ir juos gerai apžiūrėjome ir aptarėme, kaipgi tie grūdeliai atrodo, kaip juos reikia iškulti, sumalti...
mes taip pat turim tokią knygelę ,buvo vyresniosios ,o dabar mažosios 😀