Prisiminimai apie velykų bobutę...

Ryškiausias vaikystės prisiminimas apie velykų bobutę.
Vaišės, ar kiaušinių dažymas nepaliko to neišdildomo įspūdžio.
Kol mama ruošdavosi namuose ir dažydavo kiaušinius, mes vaikai, jau išvakarėse pradėdavom laukti velykų bobutės. Reikėdavo po langais padaryti "gūžteles", į kurias bobutė ir sudėdavo dovanėles. Kokių tik nepridarydavom - akmenukais ir samanėlėm išklodavom, žibučių žiedais išpuošdavom. Gyvenom kaime, tad galėdavom improvizuoti, jei nerasdavom žalumynų, puošdavom sausom šakelėm ir smilgom. Visa diena būdavo užimta :-) O ryte, vos tik akis pramerkę, šokdavom iš lovos ir lėkdavom į lauką parsinešti lauktuvių. Nebūdavo kažko įspūdingo: kiaušiniai, saldumynai, pinigėliai, bet mokėjom džiaugtis kiekviena smulkmena.
Kiaušinius tėvai dažydavo natūraliais būdais, su vašku ir svogūnų lukšatais bei žolelėmis. Dar mama labai gražiai skutinėdavo. Skutinėtais ornamentais puošti velykaičiai man būdavo patys gražiausi ir mieliausi, gaila, kad pati taip nemoku.
Be abejo kiaušinių daužymas ir ridenimas taip pat išliko atmintyje. Augome trys vaikai, tad surengdavome tikrų tikriausias varžybas.
Gal ir nedaug tų prisiminimų, bet dabar mums svarbu, kad kuo daugiau jų liktų mūsų vaikams. Todėl kuo daugiau stengiamės skirti dėmesio velykų tradicijoms puoselėti. Smagu ir mums ir mūsų atžaloms, ko nepatyrėme vaikystėje, patiriame dabar.