Kuri iš mūsų, moterų, neieško galimybių sau ir savo šeimai gyventi sveikiau? Subalansuota mityba, sveikata, vaikų valgymo ypatumai, figūros tobulinimas – neabejotinai pačios populiariausios moteriškų paplepėjimų temos. Aš ne išimtis. Nuolat mąsčiau apie tai, kad reikėtų rinktis sveikesnį maistą, daugiau judėti, mažiau smaližiauti, numesti pagaliau tuos kelis papildomus kilogramus. Tuo pačiu nevengdavau bandelių su Latte kava, kartais aplankydavom greito maisto restoranus. Vakarėliai su draugais neapsieidavo be naminės picos, „burgerių“, vyno..
Didelis konfliktas tarp to, ką maniau esant idealiu elgesiu savo sveikatos atžvilgiu, ir to, kokia buvo realybė. Visgi, mano gyvenime pasitvirtino posakis „Norėk atsargiai, nes dar ims ir išsipildys..“.
Jaunėliui buvo beveik mėnuo, kai visą veidelį išbėrė smulkiais raudonais taškeliais. Kadangi su vyresniuoju sūnum nieko panašaus nebuvo nutikę, puoliau į panika. Po vizito pas pediatrę buvau lengvam šoke. Nesupratau, kodėl mano mažylis gali būti alergiškas. Juk didysis – sveikas kaip ridikas! Maitinau krūtimi. Mes su vyru irgi niekam nealergiški. Atslūgus emocijoms prisiminėm, kad polinkį alergijoms visgi turim – vyras alergiškas vienai antibijotikų rūšiai, o mano oda labai jautri prisilietimui. Toliau sekė tai, kas tikriausiai labai gerai pažįstama kiekvienai mamai, sužinojusiai, kad jos vaikas alergiškas. Pradėjau skaityti viską iš eilės, kas bent kiek susiję su alergijomis, apskambinau visas pažįstamas mamas, kurių vaikai buvo alergiški (niekada anksčiau nesusimąsčiau, kiek jų daug), skaičiau forumus, domėjausi tradiciniais ir netradiciniais gydymo metodais. Pediatrė nurodė laikytis hipoalerginės dietos, žadėjo, kad iki pusės metų turėtume išaugti. Laikydamasi hipoalerginės dietos turėjau atsisakyti kiaušiniu, daugumos pieno produktų (galėjau valgyti sviestą, natūralų jogurtą, kefyrą), kvietinių miltų bei jų gaminių, vištienos, daugumos vaisių, ne vietinių daržovių ir viso „šlamštmaisčio“: gazuotų gėrimų, greito maistos, traškučiu.. Buvau alkana ir pikta. Ėjo dienos, savaitės, padėtis šiek tiek pagerėjo, bet vaikutis vis dar buvo išbertas. Buvo akivaizdu, kad kažkas iš stipriai apriboto raciono vis dar alergizuoja. Taip gyvenom tris mėnesius. Ir štai vieną dieną po pietų miego mažylis atsikėlė stipriai išbertas dilgėlinės. Nieko nelaukus nulėkiau pas pediatrę. Pasiūlė antihistamininių vaistų, dar kartą pergalvoti, ką valgiau ir stebėti. STEBĖTI. Niekada anksčiau šitas žodis manęs taip nenervino, kaip tuo metu. Nuolat skamba galvoj STE-BĖ-TI. Kokia netikėlė mama, būnanti visą parą su vaiku ir maitinanti jį tik savo pienu negali pastebėti nuo ko jį beria? Aš buvau tokia mama ir ta mintis mane varė iš proto. Niekuo negalėjau sau padėti, nes anksčiau stresinėse situacijose pasilepindavau kava su pienu ir kokiu keksiuku ar spurgyte. Po tokios skanėstų terapijos problemos bent trumpam atrodydavo mažesnės. O dabar neliko nieko kito kaip... ieškoti išeities. Labiau už viską bijojau, kad negydoma alergija maistui vaikučiui augant transformuosis į astmą, obstrukcinį bronchitą ar dar kažką baisaus. Žiūrėjau į vyresnėlį, su pasimegavimu ragaujantį ledus, pieną su braškėmis ir bijojau pagalvot, kaip reikės mažajam drausti visus šiuos skanėstus. O paskaičiusi rekomenduotų vaistų anotaciją išsigandau dar labiau. Gali būti, kad vaistai ne tik nepadės, bet ir pablogins situaciją. Prisipažinsiu, kad nepaklausiau pediatrės ir nedaviau tų vaistų. Tepiau drėkikliais odelę, bandžiau natūraliai vėsinti, kad mažiau niežtėtų. Sunkiai, bet apsiėjom be tų preparatų. Kai apie savo baimes papasakojau mūsų gydytojai ji (!) paskatino apsilankyti pas homeopatę. Visada maniau, kad tradicinės medicinos atstovai su pašaipa žiūri į homeopatiją. O čia, prašom, mūsų pediatrė sako, kad ji mumis dėta išbandytų alternatyvius gydymosi būdus.
Susiradau tokią homeopatę, kuri buvo dar ir mitybos specialistė. Va čia ir įvyko lūžis. Mano racione nebeliko nei vieno pieno produkto, išbraukėm ir rugius, miežius, visą paukštieną, žuvį, soją iš vaisių liko tik obuolys ir bananas. Pasirodo, kad tie keli mano vartoti pieno produktai ir ruginė duona buvo nedingstančių bėrimų priežastis. Tačiau kiek atradau naujo – įvairios sėklos ir iš jų gaminamas pienas, natūraliai džiovinti vaisiai bei jų džemai, soros, burnočiai, bolivinės balandos.. Visa tai papildė mūsų meniu. Labai džiaugiuosi, cdwXsxwanorėčiau, kad ir vyrui jie taip pat patiktų J Gydytoja homeopatė išrašė dviejų rūšių lašiukų mažyliui ir kelių rūšių arbatų man, kad susitvarkytų žarnyno mikroflora. Dietos laikiausi labai griežtai. Ir, svarbiausia – nusiraminau. Nustojau gailėti savęs ir pamačiau visą situaciją naujai. Vaiko alergija privertė mane pagaliau pradėti gyventi sveikiau. Ne tik mąstyti apie tai, bet ir veikti. Atsisakius miltų, pieno produktų, visų saldumynų, atsisakiau ir veido valymo paslaugų. Oda tapo švari ir skaisti. Kai mažyliui suėjo pusė metų, aš jau svėriau 3kg mažiau nei prieš pastodama. Jau nekalbu apie puikią savijautą – per dieną spėju padaryti daug daugiau nei anksčiau. Mintys tapo švarenės ir aiškesnės, vis geriau suvokiu, ko noriu iš gyvenimo ir kad privalau veikti to siekdama. Gydymas dar nesibaigė. Man pačiai kartais būna labai sunku susilaikyti kažko skanaus nesuvalgius, kai alergijos požymių ant mažiaus odelės beveik nėra. Kelis kartus nusižengiau. Vieną kartą nebuvo jokios reakcijos. Kitą kartą pabėrė riešus. Taigi alergija niekur nedingo. Ji suvaldyta, tačiau, jei grįžtume prie įprastinės mitybos, sugrįžtų ir bėrimai.
Savo istorija dalinuosi todėl, kad noriu pasidalinti patirtimi. Dabar esu tikra, kad į bet kokią situaciją galima pažiūrėti iš kito kampo. O gal iš aukščiau? Dažnai tai praktikuoju. Kai negaliu susitaikyti su kažkokiu įvykiu ar žmogum, stengiuosi mintimis „pakilti“ virš to, kas mane slegia ir pamatyti ryšius su kitomis savo gyvenimo detalėmis, situacijomis. Bandau suprasti, ką gyvenimas nori man pasakyti šitos situacijos pagalba. Kiekvienas išbandymas mums yra pamoka. Jeigu ją išmokstam, tai tampa dovana mūsų sielai. Mes tobulėjam, pamatom ir suprantam daugiau nei matėm ir supratom vakar.
